Iš visų mokyklos pamokų niekam neskyriau tiek popamokinio dėmesio, kiek muzikai 🎧. Muzikos klausymas man buvo ir yra geriausia dienos dalis, mano išgyvenimų garso takelis, jausmų stipriklis, poezijos ir anglų kalbos mokytoja. O tau?
Tu nepatikėsi, savo gyvenime esu net tris kartus buvęs didžėjumi. Įsimintiniausias pirmasis, kai mokyklos diskotekoje leidau Sietlo grunge’ą iš juostos, į kurią įsirašėme viską iš 📻. Puiki buvo atmosfera, bet kažkodėl šokau tik aš vienas.
Mano pirmieji grojimai irgi buvo sau. Vėliau man pradėjo aiškėti, kad dviejų skirtingų DJėjų paleista ta pati daina skamba skirtingai. Tai priklauso, tarp kokių dainų ji skamba, kur grojama ir kas ją groja. Svarbi net išvaizda. Bet ne grožis 💅, o elgesys. Ir ta pati daina skamba kitaip.
Tas tiesa. Muzika yra gerokai daugiau nei koncertų salės. Muziką skleidžia ne tik instrumentai, bet ir 🐜, 🐳, 🌲 ar net mūsų kraujotaka.
Sėdite koncertų salėje laukdami pasirodymo. Įeina muzikantai, užima savo vietas. Lengvai paplojate. Kažkas padžyrina violončelės stygas, kažkas atsikrenkščia, kažkas perklausia, ką veiksite rytoj. Salė nurimsta. Pianistas pakelia rankas virš klavišų. Pasiruošia pasirodymui. Susikaupia. Ir pradeda. Jo pirštų pagalvėlės sustingsta keliolikos centimetrų atstumu virš juodai baltos klaviatūros.
Toliau – nieko. Tiksliau – ne visai. Toliau garsai, kurie išryškėja tuomet, kai nustojame triukšmauti. Visa tai trunka 4 minutes ir 33 sekundes. Kompoziciją sudaro trys dalys, tarp jų esama nedidelių pauzių, kai muzikantai trumpam atsipalaiduoja, atsisėda patogiau. O tada ir vėl groja tylą.
Pirmą kartą šis Cage’o kūrinys nuskambėjo 1952 m. Woodstocke. Jį atliko amerikiečių pianistas ir kompozitorius Davidas Tudor’as. Kaip ir galima buvo tikėtis, sekė pačios įvairiausios reakcijos. Pirmiausiai pasipiktinimas, kaltinimai diletantizmu ir apgavystėmis. Greta to – genialumo atpažinimas ir susižavėjimas nuostabia idėja.
Cage’as domėjosi budizmu ir buvo jo paveiktas. Žinia, tokio pobūdžio dvasinėse praktikose išsivalymas ir tyla būtini pakeliui į nušvitimą. Šią versiją puikiai pateisina ir žaidimas kūrinio trukmės skaitine verte. 4’33’’ lygu 273 sekundėms. Fizikai teigia, kad -273°C yra žemiausia galima temperatūra, kai sustoja bet koks molekulių judėjimas ir įsivyrauja absoliuti rimtis.
Tačiau ar 4’33’’ formulė būtų „meditacija plius fizika“?
Ir taip, ir ne.
Radikalusis kompozitorius ne kartą yra sakęs, kad nenori iš garsų konstruoti istorijų. Išgauti iš jų paveikslus. Priversti tarnauti kalbai. Jam nerūpi garsai, kurie primena vandenynus, dangoraižius arba kibirus. Jo nejaudina vienas kitą įsimylėjusiųjų skambesys. Lygiai taip pat jis nenorėtų užrakinti natų partitūroje taip, kad niekas nesikeistų, o muzikantai tik sektų tiksliais nurodymais. Priešingai, sako Cage’as. Jam patinka garsai savaime, jų srautas, jų kaita, kuriai niekas negali prilygti. Tačiau mes to nepastebime, kol nepradedame klausytis. Tyla būtina tam, kad apskritai ką nors išgirstum.
Norint kurti, pirmiausia reikia įsiklausyti. Tuomet ir paaiškėja, kad ten, kur nieko nėra, atsiveria begalybė.
emoji pratimas
Šaltojo karo metais Sovietų Sąjungoje vakarietiška muzika buvo rimto nusikaltimo pagrindas – ji drausta ir naikinta. Roko, bliuzo ar džiazo hitų platintojams grėsdavo net septyneri metai kalėjimo. Tačiau kūrybingumas atsparus represijoms bei draudimams. O kartais – kaip rodo specifinės kontrabandos būdas, kurį KGB pavadino „muzika ant kaulų“ – net neįveikiamas.
Sovietmečio muzikos „knygnešių“ išradingumas atrado netikėtą išeitį – rentgeno nuotraukas. Jose įspaudus rieves ir iškirpus apskritimą, kaulai virsdavo muzika, lengvai transportuojama ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekeliančia jokio įtarimo.
Nereikalingų rentgeno nuotraukų niekuomet netrūko, tad nemaža jų dalis galėjo būti panaudota įrašams. Pradžioje tokie albumai platinti turguje „iš po skverno“, parkuose ar šalia muzikinių parduotuvių. Elvis Presley, „The Beatles“, „The Doors“, „Rolling Stones“ ir kitos vakarietiškos muzikos ikonos už geležinės uždangos skambėjo tyliai, bet vis giliau sutepdamos sielas ir kutendamos svajones. Kurį laiką viskas dėjosi be jokio valdžios įtarimo. Albumo kokybė būdavo siaubinga, bet alkaniems klausytojams tai nė kiek nerūpėjo. Kaip nerūpėjo ir tai, jog kartais pati „plokštelė“ teištempdavo kelis mėnesius. Palengva jų sklaida taip išplito, kad 1959 m. Rusijoje imtasi griežtų priemonių gaudyti nusikaltėlius. Šiam tikslui įkurta institucija pavadinimu „Muzikos patrulis“.
Neįprastas muzikos platinimo būdas atliko simbolišką vaidmenį. Vakarų idėjos muzikos pavidalu sklido svetimoje žemėje ant galbūt nežinomų ar net mirusių žmonių kaulų – tų, kuriuos nuvargino režimas ir pastovūs draudimai. Tačiau draudimai ir grasinimai neveikė – žmogaus išradingumas juos pranoko savo guvumu.
Spausk „Plačiau“ ir žvilgterk į kaulų muzikos archyvus.
Dar kaulų muzikos archyvų.
Los Andželo įrašų kompanija „Blank City Records“ tęsia kaulų muzikos idėją ir kviečia paaukoti savo rentgeno nuotrauką, ant kurios jie įspaus naujų atlikėjų garsus.
Tiems, kas seka pop muzikos istoriją, Radiohead pristatinėti nereikia. O tiems, kas ją tik bando pasivyti, pašnabždėsime, kad tai vienas didžiausių pastarųjų dvidešimties metų grupių, kuri nepaisydama savo unikalaus ir nekomercinio skambesio, iki šių dienų fanatiškai mėgiama ir aptarinėjama. Nėra vienos to priežasties, tačiau chameleoniška skambesio kaita, nesekanti madomis, o jas formuojanti, kriptiška lyrika, magnetiškas gyvas atlikimas, inovatyvios muzikos sklaidos priemonės, gerbėjus apsagstė dainomis, kurias norisi tyrinėti, ieškoti prasmių ir paslėptų žinučių. Muzika – jau savaime kūrybiškas užsiėmimas, tačiau Radiohead rankose virsta dar ir žaidimu. Tai iliustruoja gražios baladės „Videotape“ skambesio istorija, kurioje aiškėja, kad grupė girdi kitokią dainą nei girdime mes.
Muzika yra ne tik garsas, bet ir jį lydintis vaizdas, o pirmiausiai — dainos ar albumo viršelis. Spausk „Plačiau“ ir susipažink su išradingiausiais viršeliais muzikos istorijoje.
Šįkart jų žaidimai su prasmėmis persikelia į vaizdo klipą dainai „Dreaming“. Apsėsto fano video esė apie milijonus užkoduotų prasmių.
Brian Wilson karjeros piką pasiekė gerokai anksčiau nei Radiohead. Bet užmojais gal net lenkia britus. Jo grupės Beach Boys „Pet Sounds“ renkamas visų laikų geriausiuoju albumu ir yra prikimštas neįprastų nuotykių.
Mike D, Ad Rock ir MCA sukūrė Beastie Boys dar prieš tai, kai jiems pradėjo augti ūsai. Ilgai žioplinėję po klubus ir mokydamiesi iš hiphopo ir hardcore grupių, jie galiausiai įrašė debiutinį hiphopo ir roko albumą „Licenced To Ill”, pilną kvailų dainų, dalies kurių jie vėliau išsižadėjo. Jame aprepavo merginas ir vakarėlius ir pasaulis jį išpirko 10 milijonų tiražu.
Kitas jų albumas „Paul’s Boutique” laikomas hip hopo šedevru. Jis buvo sukurtas vien iš semplų, tai yra, skolintų dainų ištraukų. Po jo sekė albumai, kuriuose Beasties grojo begale instrumentų, o taip pat konstravo savo studijas, leido žurnalus ir gamino rūbus.
Ir nors buvo pripažinti keliskart aplink Žemę, savo kūrybinį žavesį trio išlaikė iki pat paskutinio įrašo „Hot Sauce Comittee, part 1”. Jį sukurpė iš pramanytų semplų. Pirmiausiai jie įrašė pramanytų grupių kūrinius, sukūrė jų atlikėjus ir pavadinimus,
tada visa tai susemplavo ir iš jų pagamino finalines dainas. Albumą B-Boys vadina muzikos gyko košmaru-ieškodamas šaltinių, gali išsisukti pirštus ir vis tiek nerasti originalų.
Nemažai valstybių riboja žodžio laisves. Paprasčiau tariant, jos cenzūruoja kritiškas ar kontraversiškas nuomones, informaciją, žurnalistiką. Tu negali rašyti, kaip yra, turi rašyti, kaip liepia valdžia.
Vokiečių aktyvistai pastebėjo vieną cenzūros spragą – šioji nekiša nagų prie popmuzikos ir ją transliuojančių srautinimo platformų. Gali kiek nori klausytis Billie Eilish, kol ji nemojuoja permainų vėliava.
Taip gimė „Grojaraštis be cenzūros”. 5 žurnalistai, kurių teisės rašyti tiesiai yra represuojamos, tapo 5 atlikėjais. Jų cenzūros nepraleisti straipsniai buvo paversti dainos žodžiais, įgarsinti, suprodiusuoti ir pavirto muzikiniais kūriniais.
Spotify, Deezer, iTunes ir kitur gali rasti šį už laisvę kovojantį grojaraštį ir išgirsti istorijas, kurių neleidžiama pasakoti, tačiau galima sudainuoti.
Vilniaus universiteto dr. Giedrius Alkauskas – tarptautiniu mastu įvertintas matematikas, kuris yra taip pat ir kompozitorius, muzikologas, poetas bei knygų autorius, kalba apie kūrybingumą muzikoje.
Planeta, kurią vadiname savo namais, šiandien grasina potvyniais, sausromis, išnykimu ir katastrofomis. Ji nepaiso mūsų ateities planų ir neatsižvelgia į žmogiškuosius interesus.
Ji elgiasi kaip Gaja – kerštinga Žemės deivė. Tuo pačiu graikų mitologijos vardu įkūnijama ir mokslinė teorija, kurią dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė ir ištobulino britų chemikas Jamesas Lovelockas ir amerikiečių mikrobiologė Lynn Margulis. Jie mūsų planetą suvokė kaip savireguliacinę sistemą – tarpusavyje susijusių ryšių tinklą, kurio dėka bendradarbiauja gyvoji ir negyvoji gamta. Taigi, kas šiandien yra Gaja? Pykčio ir atpildo trokštanti galia, ar gyvybės balansą palaikančios planetos vardas?
Laidos svečiai: muzikos kūrėjas, poetas, publicistas Žygimantas Kudirka, Vilniaus universiteto, Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov.
Neretai atrodo, kad muzikinės klausos stokojančio žmogaus dainavimas skamba kaip klaida, o muzikinė raiška – tai tik apdovanotųjų reikalas, tačiau menininkė ir kompozitorė Lina Lapelytė siūlo įsiklausyti į ne tik klausą. Intonavimo stoką ji sugretina su dilgėlėmis, kuriose gausiai slypi naudingųjų savybių.
Inspiruoti menininkės svarstome apie prislopintų balsų reikšmę istoriniame kontekste. Kodėl dažnai unikalumas nutildomas – tarsi būtų mėginama išrauti dilgėlę? Ir ką mums kužda augalai bei kaip niūniuoja pupos?
Laidos svečiai: menininkė, kompozitorė Lina Lapelytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.
Planeta iš žmonių – tik minties eksperimentas ar ateities realybė? Kylame į žinių kosmosą kartu su Julijonu Urbonu, menininku bei tarpdisciplininiu tyrėju.
Kai kam – priešas nr. 1, o štai menininkei Linai Lapelytei – muzikinio įkvėpimo šaltinis. Išraukime nusistovėjusį požiūrį į dil*gėles šioje videopamokoje.
Pitagoro garsiosios muzikinės visatos teorijos atgarsiai skamba ir mūsų dienomis. Ne veltui – vis labiau įsitikiname, jog muzika suteikia mums išskirtinius pasaulio bei savęs pažinumo įrankius. Ar esame pasiruošę įsiklausyti?
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
