Muzikinės visatos

Matematika, visų tiksliųjų mokslų motina, yra neatsiejama muzikos kūrimo ir supratimo dalis.

Matematikos įgūdžių reikia netgi muzikai skaityti: tikriausiai žinote, kad muzika kuriama, ja dalijamasi ir ji rašoma rašytiniu formatu, ir tokios rašytinės natos dalijamos į metrus, o kiekvieno metro taktas yra vienodas. Panašiai atliekami matematiniai dalybos veiksmai. Todėl norėdami perskaityti, suprasti ir pakartoti ritmą, turėsite jį apskaičiuoti. Kadangi matematiniai ir muzikiniai įgūdžiai iš dalies sutampa, buvo įrodyta, kad muzika gali paveikti jūsų matematikos studijas ir konstruktyvų mąstymą (žinoma, teigiamai): dr. Frances Rauscher tyrimas parodė, kad žinių apie muzikinius instrumentus turintys vaikai daug geriau atliko įvairiausias užduotis, įskaitant aritmetikos. Todėl kitą kartą, kai jūsų bus paprašyta išjungti muziką atliekant namų darbus, turėsite argumentų. Be to, dabar žinote, kodėl mokydamiesi pasirinkote kokią nors populiarią dainą: muzika, kaip ir matematika, grįsta tam tikra struktūra. O mes, žmonės, struktūrą, suprantamus modelius mėgstame daug labiau už atsitiktines maišalynes. Pavyzdžiui, laikoma, kad gerai žinomas vestuvių maršas, Pachelbel‘io „Canon in D“, tokio populiarumo susilaukė dėl pasikartojančios struktūros. Todėl naujausio RNB hito klausymas reikalauja daug mažiau pastangų nei bebop džiazo!

O jei to neužtenka įrodyti matematikos muzikalumo, yra atskiras žanras, vadinamas „math rock“, priskiriamas tam tikriems progresyvaus ir indie roko stiliams. Šis žanras atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, ir jį pradėjo tokios garsios grupės kaip „King Crimson“. Žanrui būdingos sudėtingos, netipinės ritminės struktūros (įskaitant neįprastą sustojimą ir pradėjimą), kontrapunktas, neįprasta laiko struktūra, kampuotos melodijos ir ištęsti, dažnai neharmoningi akordai. „Matematika“ kyla dėl neįprasto skirtingų laikų derinimo. Pavyzdžiui, jei pasitelkiamas skaičiavimas 4/4 ir 3/4, du skirtingi modeliai sutaps kas 12 vienetų, nes 3×4=12. Skamba sudėtingai, ar ne? Na, pati muzika tikrai nėra sudėtinga. Paklausykite!

Taigi įtraukiantys ritmai mus džiugina ir skatina judėti. Bet jei grįžtume į tolimą praeitį, paaiškėtų, kad viskas prasidėjo nuo paties paprasčiausio instrumento – balso. Yra didelė tikimybė, kad muzika žmonių gyvenimo cikle buvo labai svarbi dar prieš žmonėms išmokstant kalbėti. Buvo gauta reikšmingų įrodymų, kad jau patys pirmieji žmonės iš gyvūnų kaulų gamino primityvias dūdeles, o vietoj būgnų naudojo akmenis bei medžius. Mūsų tolimiesiems protėviams balsas galėjo būti pirmasis ir natūraliausias išraiškos būdas, naudotas ir vystant socialinius ryšius, ir raminant nemiegantį kūdikį. Todėl balsas laikomas originaliu muzikos instrumentu, ir nėra jokios, net tolimiausios ar labiausiai izoliuotos žmonių kultūros, kurioje nebūtų dainuojama. Muzika, kuria mėgaujamės šiais laikais, kilo iš tokių kuklių šaltinių. Labai tikėtina, kad pirmosios dainavimo formos buvo grindžiamos paprastu gamtoje išgirstų garsų pamėgdžiojimu. Sunku pasakyti, kada atsirado prasmingesnių garsų, bet nėra abejonių, kad jų atsiradimas buvo vienas svarbiausių žingsnių kuriant kalbą. Primityvios kultūros dainavo melsdamosi dievams ir skanduodamos, švęsdamos perėjimo ritualus, o savo istoriją ir herojus apdainuodavo baladėmis bei epais. Yra netgi kultūrų, kurios dainavimą laikė tokiu nepaprastu aktu, kad kūrė dainuojamuosius mitus. Vėliau žmonės ėmė dainuoti kartu atlikdami apeigas, netrukus prisidėjo daugiau balsų ir melodijų ir buvo sukurtas fenomenas, vadinamas „polifonija“. Nežinoma, kada ir kur atsirado muzikos „menas“ (kaip folklorinės muzikos priešprieša), bet yra įrodymų, kad įvairios Mesopotamijos kultūros, kurios klestėjo 3 500-500 m. pr. Kr., muziką jau laikė menu, o jų raštuose jau kalbama apie profesionalius muzikantus ir liturginę muziką. 3 500 m. pr. Kr.! Ar jūs galite suvokti, kaip seniai tai buvo? Nenuostabu, kad dabar dainavimas yra daug daugiau už gamtos imitavimą ar religinį aktą. Dainomis buvo siekiama padėti žmonėms dirbti (darbo dainos), atstovauti tautas (himnai), įsimylėti (serenados), palydėti mirusiuosius į Dangų (laidotuvių dainos) ir net konkuruoti – yra netgi tarptautinis konkursas, kuriame žmonės nedaro nieko, tik dainuoja, ir, taip, jūs esate teisūs, tai – Eurovizija.

Vartodami visą apimantį žodį „visata“, tikrai negalime pamiršti fizikos. Spėkite, kodėl. Nes joje irgi yra muzikos. Šių dviejų dalykų sąsaja tokia plati ir akivaizdi, kad kai kuriuose universitetuose netgi siūlomos studijos, kuriose derinami šie abu dalykai! Tuomet gal yra galimybė, kad fizika ir yra muzika? Platonas buvo pirmasis tvirtinęs, kad svarbiausios pasaulio dalys, t. y. kosmosas ir siela, „sukurti iš muzikos“. Anot didžiojo filosofo, jie struktūruojami pagal įprastus koeficientus, kurie atitinka svarbiausius muzikinius intervalus: oktavą (2:1), tobulą penketuką (3:2) ir tobulą ketvertuką (4:3). Šis atradimas turėjo tokią didelę įtaką, kad paveikė astrofiziką ir paskatino senovinę filosofinę koncepciją, žinomą kaip Musica universalis – sferų muzika. Koncepcija atsižvelgia į dangaus kūnų – saulės, mėnulio ir planetų – judėjimą, kaip muzikos formą, nors ši „muzika“ negirdima; ji harmoninga, matematinė, netgi religinė. Netrukus fizikai pastebėjo, kad sudėtingas matematines struktūras ir tik jiems suprantamus dalykus daug paprasčiau aiškinti naudojant muzikines metaforas. Kodėl? Atsakymas paprastas: nes, taip, fizika YRA muzika. Viena svarbi šiam tikslui vartota metafora buvo muzikos Motina, ar labiau derėtų sakyti, tėvai – stygos. Nors iš pradžių daugelis fizikų tikėjo, kad visa visada sudaryta iš itin mažų dalelių, 1960-ųjų pabaigoje sukurta Stygų teorija aiškina, kad visko, kas mus supa, dalelės, yra vienkryptės „stygos“, vibruojančios panašiai, kaip grojant violančele. Tai, ką laikome dalelėmis, iš tiesų yra stygų virpesiai, skambantys tik jiems būdingu dažniu. Teorijoje vis dar daugybė neatsakytų klausimų, bet jos galia yra tikra – muzika veikiausiai gali padėti mokslininkams galiausiai suprasti svarbiausius mūsų visatos aspektus, pavyzdžiui, kaip iš tiesų veikia gravitacija. Pirmyn, muzika!

Tikite ar ne, yra ir kitas būdas, kuriuo muzika turi galių išgelbėti gyvybes. Muzika galima gydyti mirtinas ir psichines ligas. Tyrimai atskleidžia muzikos terapijos naudą gydant įvairias psichikos ligas, įskaitant depresiją, nerimą, autizmą, traumas, Alzheimerio ligą ir šizofreniją. Muzika veikia kaip tarpininkė, išgyvenant emocijas, traumas ir gedulą, be to, ji gali padėti nuraminti nerimą ar nuotaikų kaitą. Kalbama ne apie vienos ar dviejų pozityvių dainų pasiklausymą – muzikos terapija gali būti ir jusli, ir aktyvi. Buvo atlikta įvairių tyrimų, kurie įrodo, kad įvairūs mechanizmai gali būti efektyvūs muzikos keliu gydant psichiką, pavyzdžiui, tekstų nagrinėjimas, dainų rašymas, grojimas muzikos instrumentu ir socialinės jungtys dalijantis muzika. Muzika pasitelkiama net gydant pacientus su specialiaisiais poreikiais, pavyzdžiui, ritminis nuotaikos pakėlimas insultą patyrusių pacientų fizinėje reabilitacijoje. Įdomu tai, kad skirtingiems pacientams padeda skirtingi muzikos žanrai, pavyzdžiui, trance stiliaus muzika, kuri nepaisant greito tempo skatina ramybę, naudojama gydant paauglius. Kiti terapiniais laikomi muzikos stiliai yra džiazas, new age muzika, meditacinė bei keltų muzika. Tai – dar viena priežastis garsiau klausyti radijo.