Apginti upę teisme

Teisių gamtai suteikimo teoriją kaip operatyvinę aplinkosaugos strategiją XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sukūrė Amerikos teisinės sistemos mokslininkas Kristoferis D. Staunas. 1972 metų knygoje „Boulder Rights of Nature“ viskas apie ją papasakota. Aplinkosaugos bylos dažnai nesėkmingos, nes jų ieškovai neturi teisinio autoriteto pateikti tokius ieškinius. Tokiems ieškovams, kaip kad JAV aplinkosaugos organizacijai „Sieros Klubas“ (angl. Sierra Club), sudėtinga įrodyti, kodėl būtent ji, o ne turto savininkas, turi galią pateikti ieškinį dėl aplinkos patiriamos žalos. Kitaip tariant, faktiniams gamtos atstovams teisme sudėtinga apginti jos interesus.

Norėdamas apeiti šią problemą, K. Staunas pasiūlė teises suteikti pačiai aplinkai, nes, turėdama teises, gamta taip pat turėtų autoritetą pati pateikti ieškinį. Gamtos teisės tuomet nelaikomos teise į kažką, o veikiau būdu gamtai būti išgirstai teisme. Teisininkams šią teoriją paversti tikrove užtruko kelis dešimtmečius. Tačiau 2006 m. Tamakvos rajonas Pensilvanijoje tapo pirmąja JAV bendruomene, pripažinusia gamtos teises savo savivaldybės teritorijoje. Po šio įvykio dešimtys bendruomenių priėmė panašius vietinių municipalitetų nutarimus.

Svarstant apie tai, kaip šalys gali panaikinti aplinkos degradaciją bei sušvelninti konfliktus, daug galima išmokti iš čiabuvių požiūrio į upes. Teisinės inovacijos, sėkmingai integruojančios tokią perspektyvą, galėtų geriau apsaugoti upes, joms iš esmės suteikdamos tokias pačias pagrindines teises kaip ir žmonėms.  Kadangi čiabuvių bendruomenės yra aplinkosaugos frontininkės nuo pat Kinijos iki Salvadoro, dažnai galvojama, jog jos yra ir toliau bus savaime suprantamos gamtos globėjos. Tačiau tokia prielaida sukelia problemų. Pasaulio čiabuviai nepriklauso vienarūšei grupei, kuri iš prigimties rūpinasi gamta.

Be to, nėra jokios garantijos, kad numatyta bendruomenė bus būtent ta, kuri prakalbs už gamtos saugojimą, nebent įstatyme konkrečiai įvardinta bendruomenė yra teisinė gamtos atstovė, kaip kad, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje. Ekvadore ir Bolivijoje atitinkamuose teisiniuose tekstuose vartojama dorovės principais nuspalvinta kalba, kurioje gausiai kalbama apie čiabuvių bendruomenes. Dėl tokio tono pasidaro aišku, kad toms bendruomenėms skirtas valstybės gamtinių lobių globėjos vaidmuo.

Tačiau autoriteto suteikimas – tai išties plati sąvoka, o iš dviejų Ekvadore spręstų bei gamtos pusės laimėtų teisinių bylų nei vienos nepateikė valstybės čiabuviai. Vieną bylą laimėjo amerikiečiai Vilkabambos upės vardu. Kitą bylą 2011 m. gamtos vardu San Lorenso ir Elojaus Alfaro apskrityse pateikė pati valstybė, siekdama šiame regione sustabdyti nelegalius mažo masto kasybos darbus. Teisės dvasia šiose bylose gal ir buvo pažeista, tačiau įstatymas – tikrai ne.

Tokia neapibrėžta kalba taip pat galima piktnaudžiauti. Pakankamai platūs autoriteto ir gamtos apibrėžimai naftos įmonėms galėtų suteikti teorinę galimybę pasinaudoti gamtos teisėmis, norint apsaugoti Ekvadoro angliavandenilio atsargas. Labiau apibrėžta Naujosios Zelandijos traktuotė ilgainiui gali pasirodyti veiksmingesnė. Gamtos subjektams vienam po kito suteikdama asmenybę ir paskirdama konkrečius jų globėjus, Naujoji Zelandija laikui bėgant galėtų drastiškai pakeisti sustabarėjusią teisinę sistemą, kuri vandenynus, kalnus ir girias pirmiausiai tebemato kaip turtą, ir taip užtikrinti, kad gamtos pozicija taip pat bus apginta teisme.

„Mes, žmonės, dar labai mažame suprantame” – sako kino kūrėjas Mindaugas Survila. Ar pavyktų ginčytis?

Upėse daugėjant užtvankų, čiabuviai, valstybių gyventojai ir aplinkosaugos aktyvistai teigia, kad atėjo laikas apžvelgti juridinių teisių, t.y., juridinės asmenybės, suteikimą valstybės upėms. Tačiau tokių akcijų ne viena. Įkvėpimo ji gauna ir iš kitų šalių, kur nedidelis, bet vis augantis teismų bei teisinių aktų skaičius upėms suteikia juridines teises. Tokių veiksmų per paskutinius dvejus metus ėmėsi trys šalys: Naujoji Zelandija, Kolumbija ir Indija. Kita vertus, praktiniai tokių deklaracijų padariniai dar neaiškūs.

Šios deklaracijos – tai svarbus pirmasis žingsnis. Tačiau, atsižvelgus į Indijos vandens kelių užterštumą, lieka neaišku, kaip toli šie teisiniai veiksmai nuves, bandant išspręsti upių problemas. Gangas yra nepaprastai užteršta upė, kurioje dėl žmonių veiklos randasi dideli sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų medžiagų kiekiai. Kai ar kada Indijos vyriausybė ir jos teismai Gangui bei kitiems vandens keliams suteiks juridinį statusą, valdininkai privalės ne tik apriboti toliau vykstančią taršą, bet ir sukurti atkūrimo programas, kad šios ligotos upės atgautų gerą sveikatą.

Nors juridinių teisių suteikimas upėms atneša daug vilties, dar lieka daug sudėtingų klausimų. Ką reiškia upei turėti asmens teises? Ar upė turi teisę laisvai tekėti, o gal tai reiškia, kad vandens negalima užtvenkti ar nukreipti? Ar leistina pažeistoms bendruomenėms atlyginti žalą vietoje to, kad teismas įsakytų didelių kliūčių, įskaitant užtvankas, panaikinimą? Ką galime padaryti, kad ne tik pripažintume žmonijos ryšį su upėmis, bet jas ir išsaugotume? O galiausiai ir galbūt svarbiausiai – kaip teisinė santvarka galėtų nustatyti, kas prabils upės vardu, kai ji pati apsiginti negali? Politikos formuotojai ateityje privalės atsižvelgti į šiuos klausimus.