Ar virusai gali būti draugai?

165–262 m. Romos imperijoje siautusios Antonino ir Kiprijono pandemijos nusinešė apie vieno trečdalio imperijos populiacijos gyvybes ir gal net sukėlė svarbių religinių pokyčių. Prieš prasidedant Antonino pandemijai, imperija buvo pagoniška, joje gyveno vos 40 000 krikščionybės išpažintojų. Tačiau Kiprijono pandemijos pabaigos kartai krikščionybė buvo pagrindinė religija Romos imperijoje. Kaip tai nutiko? Istorikai teigia, kad krikščionybės išpažintojai vaidino pagrindinį vaidmenį suvaldant pandemiją, nes rūpindavosi sergančiais ir plėtodavo labdaros tinklus, o štai romėnams pagonims daugiausia rūpėjo tik jie patys. Iš esmės galima sakyti, kad daugiau krikščionių tikėjimą išpažįstančių žmonių nei pagonių išgyveno šias pandemijas ir greičiau įgavo imunitetą. Romėnai nedvejodami šią sėkmę susiejo su religija ir, patraukti krikščionybės nesavanaudiško ir geraširdiško pobūdžio, ėmė svarstyti, kad ši – patrauklesnis pasirinkimas. O krikščionys nepraleido progos pritraukti daugiau tikinčiųjų.

Paskui prasidėjęs maras turėjo kur kas baisesnių pasekmių ir darkart nušlavė visuomenės grietinėlę. Justiniano maras sutrikdė Viduramžių Europos vergų tiekimo grandinę, tad privertė pamiršti vergystę ir valstiečius paversti baudžiauninkais. Baudžiava buvo priverstinio darbo forma, garantuojanti tam tikras teises ir karinę apsaugą. Baudžiauninkai buvo sėkmingai išnaudojami iki kol 1347 m. prasidėjo Juodoji mirtis, nusinešusi apie 80 milijonų europiečių gyvybes. Kai ankstyvajame XIV a. šeštajame dešimtmetyje pandemija baigėsi, kadaise turėjusi per daug gyventojų ir feodalinė visuomenė ėmė vėl išgyventi svarbius ekonominius pokyčius, šį kartą apibrėžtus sąžiningu darbu, technologinėmis naujovėmis ir lygia kultūra. Dėl darbo trūkumo baudžiauninkai galėjo derėtis dėl geresnio elgesio ir naudoti visais darbą lengvinančių technologijų įrankiais, pvz., geležiniais plūgais, spausdinimo presais, vandens siurbliais ir parako ginklais. Baudžiava visiems laikams panaikinta daug vėliau, tačiau pirmiesiems pasisekusiems laisviems baudžiauninkams pavyko išreikšti norą palypėti visuomenės laipteliais. Jie išskubėjo į miestus, norėdami užsiimti amatais ir prekyba, kai kurie iš jų praturtėjo ir suformavo naująją vidurinę klasę. Su turtu atėjo ir prabangių prekių, ypač iš egzotinių šalių, noras, tad ypač daug pinigų skirta transportavimo technologijų plėtrai. Jeigu to negana, atminkite, kad vidurinė klasė tapo meno, literatūros ir mokslo globėjais bei nustatė tendencijas, dėl kurių galiausiai prasidėjo Renesansas. Situacija po pandemijos netgi pertvarkė, regis, nepakeičiamas turto palikimo vyrams taisykles: piliečiai pirmą kartą savo nuosavybę paliko dukroms.

Virusologai vis dar nežino, kiek virusų rūšių egzistuoja, taip pat nežinoma, kiek iš jų gali nusinešti jūsų gyvybę. Klasifikuojami tik keli tūkstančiai, o tai yra nedidelė galimai 10 nonilijonų  Žemėje egzistuojančių virusų dalis. Virusų ekologė Marilyn J. Roosinck teigia, kad mokslininkai yra šališki, nes daugiausia dėmesio skiria patogenams ir ignoruoja geruosius jų analogus. Bet ir jie žino, kad be virusų gyvybė išnyktų.

Virusai išsiskiria iš kitų gyvybės formų savo klajoklišku pobūdžiu – jie negali išgyventi patys ir turi apsigyventi kitame gyvame organizme, kad galėtų daugintis. Jų kilmė neaiški: kai kurie galbūt susidarė iš plazmidžių (migruojančių DNR dalelių), o kiti išsivystė iš bakterijų. Virusai nešioja genetinę medžiagą ir vystosi per natūralią atranką, todėl kai kurie biologai juos laiko gyvais organizmais, nors jiems ir trūksta pagrindinio gyvybės kriterijaus – ląstelių struktūros. Didelis dalis mokslininkų juos vadina parazitais, nes virusai įsiveržia į gyvus organizmus ir pakeičia ląstelių infrastruktūrą į DNR įšvirkšdami genetinės medžiagos. Taip prasideda greitas dauginimosi ir plitimo į kitus organizmus ciklas.

Nuostabu tai, kad migruojantys virusai atsitiktinai palieka iš ankstesnių apkrėstųjų – natūralių vystymosi taikinių – gauto genetinio kodo pėdsakus. 2016 m. Stanfordo universiteto tyrinėtojai atskleidė, kad 30 % visų baltymų adaptacijų nuo tada, kai žmonės išsivystė iš šimpanzių, paveikti virusų, ir padarė išvadą, kad virusai – vieni iš labiausiai dominuojančių žinduolių ir žmonių proteomų evoliucijos variklių.

Štai smagus nedidelis nutikimas, neseniai sukeltas virusų. Mokslininkai tiki, kad ilgalaikė žmogaus atmintis yra prieš 400 milijonus metų prasidėjusios infekcijos rezultatas. Dėl šios infekcijos susidarė unikalus ARC baltymas, kuris atrodo ir elgiasi kaip virusas, tačiau nėra virusas. 2018 m. tyrėjai nusistebėjo savo atradimu. „Pasirinkome šią tyrimo kryptį, nes žinojome, kad ARC yra specifinis baltymas dėl daugelio priežasčių, tačiau kai atradome, kad ARC gali padėti iš vienos ląstelės į kitą pernešti RNR, buvome pritrenkti,“ – teigė tyrimo pagrindinė autorė Elissa Pastuzyn. – „Joks kitas mums žinomas nevirusinis baltymas taip nesielgia.“ Civilizacija būtų buvusi visiškai kitokia be pažangaus kognityvinio gebėjimo, o ilgalaikė atmintis šiuo metu priskiriama bet kokiam žmogaus pasiekimui. Atminties genai atsirado dar prieš mūsų gebėjimą turėti gyvų palikuonių: yra įrodymų, kad žmogaus gebėjimas turėti gyvų vaikų išsivystė dėl genų, kilusių iš retrovirusų, kurie mūsų protėvius užklupo daugiau kaip prieš 130 milijonų metų. Jei ne virusai, tikriausiai vis dar dėtume kiaušinius.

Virusų protrūkiai dažniausiai žmones užklumpa netikėtai, parodydami visuomenės silpnąsias vietas, pvz., prasta higiena, sanitarijos trūkumas, standartų neatitinkanti sveikatos priežiūra ir netgi netinkamas miesto išplanavimas. Tai buvo viena iš XIX a. Paryžiaus sugriovimo ir pertvarkymo priežasčių – Paryžius iki tol dažnai buvo vadinamas ligų veisimosi terpe. Be to, nenuostabu, kad Londone po trijų choleros protrūkių ir 1854 m. Didžiojo dvoko pagaliau pastatyta moderni kanalizacijos sistema. 1918 m. ispaniškasis gripas – puikus pavyzdys, kaip tam tikros politikos nuostatos, kurios padėjo nugalėti virusą, išliko net ir jam išnykus. Amerikiečiai niekada daugiau nebegėrė iš bendrų puodelių mokyklose, traukiniuose ar biuruose; niekada daugiau nebesispjaudė. Pandemija galiausiai išnyksta, tačiau įpročiai pasilieka ilgiau.

Dėl dabartinės koronaviruso pandemijos jau atsirado keletas išskirtinių praktikų, kurios galbūt išliks mūsų aplinkoje ir po pandemijos. Žmonės raginami, užuot spaudę rankas, susimušti kumščiais ar alkūnėmis ar netgi iškelti nykščius, kad sumažintų infekcijos riziką. Ką jau kalbėti apie dezinfekcinių skysčių rankoms ir kaukių naudojimą, dažną rankų plovimą; netgi dažniau ėmėme vėdinti savo kambarius. Tikriausiai šie mūsų įpročiai išliks, tačiau kartu ir padės mums išvengti kitų virusų.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro ir Gamtos tyrimų centro doktorantė Rasa Tumaševičiūtė dalijasi žiniomis, kodėl atimdami iš gamtos kenkiame patys sau.

Nors dėl pandemijos susidariusi krizė gali atrodyti kaip niekada nesibaigiantis košmaras, yra priežasčių manyti, kad ji prisideda prie kūrybiškumo ir skatina į viską žiūrėti plačiau. Koronavirusas yra didžiausia pasaulinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo ir pirmoji krizė, kur IT naudojamos tokia plačia apimtimi. Mokslininkai panaudojo nesuskaitomą daugybę medicinos naujovių, pavyzdžiui, automatinių dezinfekcijos robotų, dronų pristatyti medicinos atsargoms, bekontakčių termometrų, virtualių sveikatos konsultantų ir diagnozės bei izoliacijos punktų, kuriuos lydi naujausios dirbtinio intelekto ir didelių duomenų technologijos, numatančios galimus protrūkius. Pandemijos metu padaryti atradimai ir pažanga niekur nedings, kai viskas baigsis, o įsilies į mūsų kasdienį gyvenimą. Įmonės jau dabar kalba apie tai, kaip pandemija keleriais metais pagreitino skaitmeninių technologijų pritaikymą, o tai reiškia, kad žmonės vis labiau nori eiti į virtualias sporto sales, internetines pamokas, net muziejus, galerijas ir nuotolinius poezijos skaitymus. O kadangi skaitmeninių paslaugų poreikis padidėjo, verslas jaučiasi įsipareigojęs stengtis patirtį padaryti kuo įtikinamesnę.

Apie savo santykį su mikroorganizmų pasauliu atskleidžia naujųjų medijų ir tarpdisciplinis kūrėjas Mindaugas Gapševičius.