Ar senovės graikų palikimas – demokratija – iš tiesų geriausia valdymo forma? XXI a. neišvengiamai asocijuojamas su demokratijos pergale, tačiau jei tai tiesa, kaip paaiškinsime tokį platų spektrą išlikusių valdžios rūšių visame pasaulyje? O ar tu sugebėtum įkurti tobulą valstybę?
Nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios įvairios visuomenės kūrė taisyklių sistemas, kad galėtų sau vadovauti bei kontroliuoti savo žmonių elgesį. Apie valstybės egzistavimą galime pradėti kalbėti tada, kai tokius įstatymus didesnėje už gentį socialinėje struktūroje įveda tam tikra politinė valdžia. Būtent taip ir nutiko kažkuriuo metu nuo 3200 iki 3100 m. pr. m. e. ten, kur dabar randasi Egiptas. Faraonas Narmeras sugebėjo savo įtaka apjungti visas Senovės Egipto tautas ir taip įkūrė pirmąją pasaulyje vieningą politinę valdžią, aprėpiančią didesnę nei kaimo teritoriją. Todėl Narmeras yra laikomas pirmuoju pirmosios istorijoje nepriklausomos valstybės vadovu.
Nuo to laiko buvo sukurta daug ir įvairių nepriklausomų valstybių. Per visą istoriją galime matyti, kaip žmonės kūrė karalystes, imperijas, respublikas, federalines valstybes ar teokratijas bei dar daugiau kitokių valdžios formų.
Tačiau taip pat yra nemažai istorinių atvejų, kai vyriausybiniai subjektai pasiskelbia nepriklausomomis valstybėmis, bet dėl vienokios ar kitokios priežasties pasaulis jų tokiomis nepripažįsta. Todėl neišvengiamai kyla klausimas: kaip nusprendžiame, kad nepriklausoma valstybė išties yra nepriklausoma valstybė?
Tradiciškai valstybė tampa nepriklausoma tada, kai kita nepriklausoma valstybė, o ypač ta, kuri turi daug galios, ją tokia pripažįsta. Tai vadinama steigiamąja valstybiškumo teorija (angl. Constitutive Theory of Statehood). 1815 m. Vienos kongrese, surengtame žlugus Napoleono valdžiai, ši teorija buvo susisteminta kaip įpareigojantis tarptautinis įstatymas. Ten taip pat buvo įvestas Europos susitarimas (angl. Concert of Europe), kurio diplomatiniu pagrindu Europa buvo valdoma iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Galimybes patapti kibernetiniais piliečiais, gyvenančiais interneto platybese, kvestionuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė.
Kita vertus, devynioliktojo amžiaus sistemos sukeltos problemos buvo akivaizdžios veik nuo pradžių. Didžiosioms valstybėms nebuvo jokių trukdžių, norint užuiti ar prievartauti kitas nepripažintas valstybes: jos nepripažink, ir ji nebus tau lygi. Tai tapo problema, kai buvo pasirašytos Pirmojo pasaulinio karo pabaigą žyminčios taikos sutartys. Taigi 1933 metais buvo sušaukta Montevideo konvencija kaip atsakas į šią problemą bei kitus rūpesčius, susijusius su Amerikų stabilumu. Ši diplomatinė konferencija buvo svarbi, nes galiausiai nusprendė, kas yra nepriklausoma valstybė ir kaip bei kada tiksliai valstybė tampa nepriklausoma. Buvo įvesti keturi kriterijai: ji privalo turėti apibrėžtą teritoriją, pastovią demografiją, vyriausybę bei kompetenciją tartis su kitomis valstybėmis.
Pasirodo, nėra reikalavimo kitos šalies būti pripažintai kaip nepriklausomai valstybei. Užtenka to, kad nepriklausoma valstybė save tokia pasiskelbia. Tačiau nors teoriškai taip ir yra, tikrovėje to dažnai neužtekdavo, todėl dažniausiai pritaikoma ir vienos, ir kitos teorijos dalis.
XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį įsibėgėjus dekolonizacijos procesui, kurio metu visoms ankstesnėms Europos imperijų kolonijoms buvo suteikta nepriklausomybė, valstybių įkūrimas buvo sudėtingas reikalas, nors Montevideo konvencija jau buvo taikoma kaip tarptautinis įstatymas. Tas pats atsitiko ir 1991metais atidengus Geležinę uždangą bei iširus Sovietų Sąjungai.Šiandien matome, kad šių dviejų procesų padariniais tapo ir nepripažintos valstybės. Tai tokios valstybės, kurios elgiasi kaip nepriklausomos, bet negali dalyvauti tiesioginiuose diplomatiniuose santykiuose su kitomis valstybėmis, o to priežastis pagrinde ta, kad dauguma egzistuojančių valstybių paprasčiausiai to nenori.
O kas jei žemaičiai, aukštaičiai ar dzūkai nuspręstų atsiskirti nuo Lietuvos? Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkė Rūta Žiliukaitė atskleidžia iššūkius, kylančius beieškant suvereniteto.
Tačiau būkime realistais. Nei vienas iš tikrųjų negalime įkurti valstybės patys vieni… o gal galime? Paddy Roy Bates tuo neabejojo. 1967metais jis nuvyko į nesaugojamą jūrų fortą, kurį Antrojo pasaulinio karo metu pastatė Didžiosios Britanijos armija, ir jį pervadino į Sylando Kunigaikštystę, o save – jos Princu bei paskelbė nepriklausomybę. Žinoma, Jungtinės Karalystės vyriausybė mėgino jį sustabdyti, tad Bates ir jo komanda buvo suimti bei paduoti į teismą. Visi nustebo, kai britų teismas paskelbė neturintis jurisdikcijos forto atžvilgiu, nes pastarasis randasi tarptautiniuose vandenyse.
Bates tai priėmė kaip de facto Sylando nepriklausomybės pripažinimą, tad surašė valstybės Konstituciją, sukūrė valstybinę vėliavą, valstybinį himną bei Sylando vardu pradėjo leisti pasus bei valstybinę valiutą.
Šiandien Sylandas tebėra pati keisčiausia nepripažinta valstybė pasaulyje. Paddy Roy Bates sūnus Michael Bates nuo 2012 metų yra naujasis Princas, sekantis amžinatilsy tėvo pėdomis. Tačiau tai nėra vienintelė mikronacija pasaulyje. Remdamosi Sylando pavyzdžiu, kelios mikronacijos įsikūrė ir tokiose šalyse kaip Australija, Danija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
Apie pasaulyje besikuriantį aštuntąjį kontinentą, visiems geriau žinomą Šiukšlių salų vardu, pasakoja Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkė Indrė Žvaigždinienė.
Sukurk savo asmeninę valstybę! Nupiešk, aprašyk, įgarsink ar kitaip atvaizduok savo valstybės atributus bei reikalingiausius kriterijus:
5-8 klasei
Kartu su grupe/klase sukurkite miesto chartiją! Nepamirškite apmąstyti ir į ją įtraukti:
9-12 klasei
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
