Įsimylėję robotai

Šiais laikais šnekamąja kalba pažangiąją robotiką ženklinti žodžiais „dirbtinis intelektas“ tapo įprasta, nes tai patogi ir netgi madinga frazė, kuri tapo tarsi šūkiu pažangai.

Mokslininkai šio termino atžvilgiu kiek skeptiški, o kai kurie teigia, jog tikrojo dirbtinio intelekto dar nėra, geriausiu atveju jį vadindami papildytu intelektu. Sofija gali pasidalinti pora juokingų sąmojų, tačiau jos minčių procesas nėra autentiškas. Tarkime, jei Sofija būtų tavo mergina, ji neapgautų ir nepavydėtų, tačiau jos meilė irgi būtų ribota, nes jos emociniai gebėjimai apsiriboja iš anksto užprogramuotu kodu. Mes dar nesukūrėme pažangaus sintetinio intelekto, tokio, kuris galėtų kurti, o ne imituoti. Todėl meilės tarp robotų ir žmonių samprata vis dar ginčytina. Viename „Juodojo veidrodžio“ (angl. Black Mirror) epizode moteris atkuria savo mirusį vaikiną, tačiau pajaučia, kad androidui Ešui kažko trūksta, kad jis nėra unikalus. Pavyzdžiui, androidas vykdo Martos nurodymus, bet ji žino, kad jos Ešas būtų jai paprieštaravęs. Robotas sugeba įgyti naujų funkcijų, tačiau tik imitacijos būdu, todėl Marta galiausiai nuo jo atsiriboja. Visiškai priešingas Ešui – tai replikantas robotas Saperas Mortonas iš „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“, kuriam rūpi visa gyvybė. Jis švelnus ir netgi doras, tačiau žmonės jį vis vien medžioja, jį vadindami „kenkėjišku odos dirbiniu“.

Tiesą sakant, pagrindinės robotų technologijos taisyklės buvo įvestos dar 1940-aisiais, rašytojui Aizekui Azimovui suformulavus tris robotikos dėsnius, skirtus užtikrinti, kad robotai nepakenktų žmonėms. Žmonės iš esmės pervertino DI galimybes, kai jo idėja pirmą kartą buvo sumanyta XX a. penktajame dešimtmetyje. Informatikas ir MIT DI laboratorijos įkūrėjas Marvinas Minskis drąsiai tvirtino, kad „užteks vienos žmonių kartos iš esmės išspręsti dirbtinio intelekto sukūrimo klausimus.“ Dirbtinis intelektas sulaukė tiek reklamos, kad beveik nebuvo jam prieštaraujančių. Tačiau Hubertas Dreyfusas, MIT filosofas, atvirai sukritikavo šią idėją, teigdamas, kad kompiuteriai neturi jokio kultūrinio pagrindo, vaikystės patirties bei dėsningų prisiminimų, t.y., tų dalykų, kurie smegenų raidoje vaidina lemiamą vaidmenį. Būtent todėl dirbtinio intelekto intelektiniai gebėjimai geriausiu atveju yra remti formulėmis, jam trūksta sveiko proto, kurio užprogramuoti kompiuterinėje programoje negalima.

Kas būtų, kas nebūtų, bet Huberto Dreyfuso teiginiai vis dar atitinka šiandienos situaciją. Dar nėra tokio DI, kuris galėtų egzistuoti vien savo mintyse. Inžinierius Judėja Perl, žinomas dėl tikimybinio DI kūrimo aštuntajame dešimtmetyje, yra įsitikinęs, kad išties protingos mašinos turėtų suprasti ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Tai reiškia, kad protingas robotas turėtų savarankiškai išsiaiškinti, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį, o ne paprasčiausiai atlikti koreliaciją tarp rūkymo ir sirgimo vėžiu. Tokios mašinos taip pat turėtų mėginti atsakyti į tokius klausimus kaip, pavyzdžiui, „Kodėl šitai padariau?“ arba „Kaip galėčiau šitai patobulinti?“ Judėjo Perl teigimu, tikslas yra sąsajomis paremtą samprotavimą pakeisti priežastiniu samprotavimu ir robotus mokyti daryti išvadas stebint. Duomenų ir priežastinio samprotavimo derinys galėtų įžiebti mini revoliuciją DI srityje. Sistemos galėtų planuoti be imitacijos žaidimų, o tai galėtų privesti netgi prie laisvos robotų valios. Nepaisant to, Dr. J. Perl žavisi jau pasiektais laimėjimais, tačiau jis ragina mokslininkus planuoti į priekį, nes gilųjį mokymąsi gniuždo rutina. Kognityvinių mokslų filosofas Danielis Denetas mato tik du scenarijus kuriant jaučiančius robotus: arba užprogramuoti DI taip, kad jis elgtųsi tarsi įsimylėjęs (apsimestų), arba jį priversti mąstyti nelinijiniu būdu kaip kad žmogaus smegenys. Galutinis tikslas būtų toks mąstymo procesas, kuris remtųsi tarpusavyje susijusių minčių tinklu, panašiu į neuroninę demokratiją. Tik tada būtų galima kalbėti apie romantiškų robotų ir žmonių santykių galimybę.

O galbūt meilė – tai tik klaida, kuri nieko bendra su grynu protu neturi? 1978 m. istorijoje „Robotas ir peteliškė“ Vytautė Žilinskaitė aprašo Dondoną – robotą, kuris įsimyli vabzdį, o nežinomas jausmas jame įžiebia programavimo klaidas. XVII a. filosofas Renė Dekartas būtų net suplojęs, kadangi tvirtai tikėjo sąmonės ir kūno dualizmu bei teigė, jog mąstymas tobulas tik tada, kai išsivaduoja iš emocijų. Šis supratimas ilgai vyravo Vakarų mąstytojų tarpe, netgi iki XX a. 9-ojo dešimtmečio, kai neuromokslininkas Antonijus Damasio paprieštaravo šiai sampratai, teigiančiai, jog protas ir jausmai radikaliai vienas kitam prieštarauja. Jis tvirtino, kad argumentuotas samprotavimas priklauso nuo gebėjimo išjausti ir reguliuoti emocijas. Damasio neurologiniai tyrimo duomenys parodė, kad kognityviniai gebėjimai be jausmų ir be su jais susijusios kūno mantos yra prasti ir silpni. Kitaip tariant, mūsų pažinimas būtų ribotas, jei tuo pačiu metu nebūtume ir emociškai gabūs, nes sąryšiai egzistuoja tarp kiekvieno organo. Kūnas yra tiesioginė samprotavimą, sprendimų priėmimą, socialinį elgesį ir kūrybiškumą generuojančių veiklų grandinės dalis. Damasio teigė, kad „emocijos, jausmai ir biologinių veiklų reguliavimas turi svarbų vaidmenį žmogaus samprotavime.“

Per anksti spręsti, ar tokie androidai yra teisingas būdas išspręsti visuomenės psichologines kliūtis. Žinome tik tiek, kad mūsų vaizduotėje jau pasėta žmonių ir robotų draugystė. Tačiau net jei mes ir ištobulintume sąmoningą dirbtinį intelektą, lieka klausimas, ar sugebėtume užjausti ne biologines gyvybės formas. Ar tai nėra esminė kliūtis vienas kito supratime? Po-apokaliptiniame RPG žaidime „Fallout 4“ įvyko dramatiškas dviejų karių nesutarimas. Vienas jų pasirodė esantis robotas, nors to ir pats nežinojo, o kitas, vyresnysis Maksonas, išsireiškė šitaip: „Dansė nėra Žmogus, jis mašina… Instituto sukurtas automatas. Jis negimė iš mylinčios motinos įsčių, jį užaugino šaltos laboratorijos sienos. Kūnas yra kūnas. Mašina yra mašina. Jie niekada neturėjo susipinti. Mėgindamas užimti Dievo vietą, Institutas nusitvėrė žmogaus gyvenimo šventumo ir jį neatitaisomai sugadino.“

Vyresnysis Maksonas kalba apie panašias problemas, kurias paminėjo ir Hubertas Dreyfusas. Žmonėms gali būti sunku mylėti žmogų, kuris nėra biologiškai gyvas. Toks kūnas reikštų, kad jie nėra patyrę nei fizinio, nei psichinio vystymosi, vedančio prie suaugusiųjų gyvenimo. Jokių traumų, jokių apgailestavimų. Nėra pavojaus susirgti. Nėra mirties? Kyla klausimas, kaip pasenti kartu su žmogumi, kuris turi savimonę, bet nesensta. Mūsų kolektyvinės sąmonės gali neužtekti bendraujant su androidais, kurie nesijaučia pažeidžiami. Tačiau Talino universiteto filosofijos profesorius Tõnu Viikas siūlo išeitį nuo grįžimo vis prie tos pačios minties. Pasak jo, reikia suprasti, kad pažeidžiamumas pasireiškia įvairiomis formomis. Gal šis sąmoningas androidas bijo, kad bus ištrinta jo atmintis, o gal jis patiria ūmią nebūties fobiją.

2020 m. tyrime Viikas teigė, kad pabrėždami unikalius robotų jausmus galime praplėsti savo supratimą apie pažeidžiamumą kaip visumą, apleisdami biocentrines ir antropomorfines baimės sąvokas, bei taip praturtinti savo žmogiškąją plotmę. Jis teigia, kad „atmetę šias išankstines nuostatas, galėtume mylėti sintetinius androidus ir tapti geresniais žmonėmis bei praplėsti savo meilės sampratą, o ne jai pakenkti.“

2015 m. atliktas tyrimas pateikė įrodymų, kad žmonės bent jau geba įsijausti į roboto būseną, jam patiriant skausmą. Tyrime pateikiamas eksperimentas, kurio metu mokslininkai naudojo elektroencefalografiją stebėdami žmogaus ir roboto nuotraukas jiems skausmą keliančiose situacijose. Rezultatai rodo, kad androidų patiriamą skausmą išgyvename panašiai kaip ir žmonių, nors „iš viršaus į apačią“ proceso pradžia parodė, kad robotams jaučiama silpnesnė empatija. Pradinį empatijos trūkumą mokslininkai sieja su žmogaus negebėjimu į pasaulį pažvelgti iš robotų perspektyvos.

Tai galėtų paaiškinti, kodėl 2020 m. tyrimas parodė, kad žmonės jaučiasi jaukiau tų robotų kompanijoje, kurie parodo savo pažeidžiamumą, o ne tų, kurie neturi charakterio. Tai nulėmė teigiamą poveikį komandoms, turinčioms mašinas, kurios demonstruoja žmogiškus charakterius. Tyrimai rodo, kad žmones traukia tie robotai, kurie yra antropomorfiniai, t.y., tie, kurie atrodo panašūs į žmones. Taigi pagrįstai manoma, kad žmonėms įmanoma į antropomorfinius androidus pažvelgti romantiškai. Telieka klausimas, ar robotai mums gali atsakyti meile.

Apie galimybę robotams apsimesti psichiatrais pasakoja Vilniaus universiteto Matematikos ir Informatikos fakulteto mokslininkas Giedrius Alkauskas.