Šiukšlių salų piliečiai

Plastikas atrodo tobula medžiaga. Jis ilgaamžis, lankstus, stiprus, puiki izoliacinė medžiaga, atsparus vandeniui, korozijai ir daugeliui chemikalų. Turint tokį savybių sąrašą, nenuostabu, kad žmonija beveik visą tūkstantmetį naudojo natūraliai pasireiškiantį plastiką. Jau viduramžiais gamintojai visoje Europoje plastikinius karvių ragus naudojo kaip permatomą langų medžiagą, o 1600 m. kai kurios Mezoamerikos civilizacijos pradėjo naudoti gumą žaislams, juostoms ir figūrėlėms. Šelako naudojimas netgi buvo užfiksuotas senovės Indijos tekstuose.

Tačiau tik XIX amžiaus viduryje plastikas pradedamas laikyti perspektyvia pramoninės gamybos medžiaga. Tai suvokta visai netyčia, kaip kad nesuskaičiuojamą daugybę kartų per visą mokslo istoriją. 1839 m. vokiečių fizikas Eduardas Simonas savo vaistinėje Berlyne bandė natūraliai atsirandančią dervą, vadinamą stiraksu, distiliuoti į stireną. Bet jis netyčia paliko atidarytą skardinę. Po kelių dienų grįžęs prie savo eksperimento, jis pastebėjo, kad stirolis oksidavosi į savotiškus drebučius. Taip buvo atrastas polistirenas, vienas iš plačiausiai naudojamų plastikų istorijoje. Šiandien jis naudojamas DVD ir CD dėkluose, dangteliuose, buteliuose, kamšteliuose ar vienkartiniuose stalo įrankiuose. 1856 m. po polistirolo sekė Parkesinas, pirmojo plastiko karalius: tai buvo pirmoji celiulioidinė šaka, laikoma pirmuoju tikrai žmogaus pagamintu plastiku, ir pirmoji, pradėta gaminti pramonėje.Vis dėlto, visos šios medžiagos sukurtos remiantis natūraliai randamomis dervomis ir į plastiką panašiomis medžiagomis.

Žmonija dar turėjo palaukti, kol išvydo savo pirmąjį visiškai sintetinį, iš gamtoje nerandamų molekulių pagamintą plastiką – tai nutiko 1907 m. Tais metais mokslininkas Leo Bakefieldas savo Niujorko laboratorijoje kondensacinės reakcijos metu panaudojo formaldehido ir fenolio mišinį. Savo perversmą sukėlusį rezultatą jis pavadino „bakelitu“. Dėl savo nelaidžių ir

karščiui atsparių savybių ši puiki medžiaga buvo naudojama visur, pradedant radijo ir telefono imtuvais, baigiant virtuvės reikmenimis, šaunamaisiais ginklais ir net papuošalais. Tačiau tai buvo pažangi naujovė dar ir dėl to, kad įrodė, jog plastiką galima gaminti pigiai ir lengvai. O tada pradėjo lietis pinigų investicijos į jo tyrimus.

Iš tiesų, praėjus vos 21 metams, milžiniška amerikiečių gamybos įmonė „DuPont“ nusprendė savo 1903 m. sukurtą eksperimentinę stotį Delaveryje skirti plastikui. 1928 m. jai vadovauti pasamdytas chemikas Wallace’as Carothersas, o per ateinančius dešimtmečius stotis tapo svarbia kuriant tokius visur naudojamus plastikus kaip nailonas, likra, neoprenas, teflonas, organinis stiklas ar PET plastikas.

Kaip bebūtų, iki XX a. aštuntojo dešimtmečio nė vienas iš „DuPont“ ar bet kurios kitos įmonės gaminamų plastikų nebuvo gaminamas atsižvelgiant į tris kriterijus: mažinimo, pakartotinio naudojimo, perdirbimo. Pavyzdžiui, 1973 m. „DuPont“ mokslininkas Nathanielis Wyethas sukūrė modernų plastikinį butelį iš PET plastiko. Šis gaminys iškart turėjo pasisekimą, o tokios gėrimų gamybos milžinės, tokios kaip „Coca-Cola“, „Pepsi“, „Evian“ ar „Nestlé“, perėmė jo koncepciją plačiu mastu. 

Nepaisant to, gana greitai paaiškėjo problema: po naudojimo plastikiniai buteliai tampa neskaidomomis atliekomis. Atsižvelgiant į per metus pagaminamą neišmatuojamą butelių kiekį, tokios atliekos greitai tapo didžiule problema. Taigi 1977 m., praėjus vos ketveriems metams po išradimo, išrastas jų perdirbimo procesas.

Apie tai, kaip mediena galėtų (ir turėtų) pakeisti plastikinę kasdienybę pasakoja architektai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas.

Kodėl dabartiniais plastiko maišeliais apsipirkinėdami galės naudotis ir mūsų anūkai pasakoja Vilniaus universiteto Chemijos instituto mokslininkė Jūratė Jonikaitė-Švėgždienė.

Per paskutinį 20 amžiaus ketvirtį perdirbimas buvo labiau naujovė nei sąmoningos kolektyvinės pastangos išvalyti planetą nuo mūsų šiukšlių. Niekas to neįrodo geriau nei kitas atsitiktinis atradimas, keičiantis pasaulį. 1997 m. amerikiečių jachtininkas Charlesas Moore’as nusprendė leistis į kelionę laivu per Ramųjį vandenyną iš Azijos į savo namus Los Andžele. Pakeliui jis rado vandenyje plūduriuojančių vandens butelių ir kitų šiukšlių. Ir tai nebuvo tik mažas šiukšlynas: skaičiuojama, kad ten buvo 1,8 trilijonas plastiko gaminių. Atvykęs į JAV, Moore’as pranešė apie savo atradimą, o okeanografas Curtisas Ebbsmeyeris šį reiškinį pavadino „Didžiuoju Ramiojo vandenyno šiukšlynu“. Šiandien žinome, kad nors ir didžiausias, tai ne vienintelis šiukšlynas vandenynuose. Tai parodo, kad plastiko šiukšlės jūroje tapo viena iš didžiausių problemų, su kuriomis šiais laikais turi susidurti žmonija. 

Iš tiesų, per pastaruosius 25 metus valymo metų jūroje rastos tokios šiukšlės kaip maisto pakuotės ir indai, dangteliai ir kamšteliai, indai, plastikiniai ir gėrimų buteliai bei plastikiniai maišeliai. Vis dėlto patys didžiausi teršėjai, sudarantys 32 % šiukšlių jūrose, yra cigaretės ir filtrai. Nors ekstruzinis polistireninis putplastis pristatytas 1954 m. ir vėliau buvo naudojamas gaminant vienkartinius puodelius ir greito maisto pakuotes, iš kurių perdirbama tik apie 1 proc., žmonių sąmoningumas didėja, kalbant apie vienkartinius indus, lėkštes ir puodelius. Net grožio pramonė buvo smarkiai kritikuojama dėl to, kad į šveičiamuosius kūno prausiklius ir veido šveitimo priemones įtraukia mikrokaroliukų, mažų plastiko gabaliukų, kurie atsirado 1972 m. Tačiau dėl socialinės žiniasklaidos vartotojai pradeda suvokti produktų, kurių sudėtyje yra mikrokaroliukų, dabar žinomų kaip pagrindinis teršalas, padarinius.

XXI amžiuje buvo akivaizdžiai žengti dideli žingsniai siekiant sumažinti jūrų taršos lygį visame pasaulyje, tačiau kadangi kai kurias šalis šiukšlės paveikė labiau nei kitas, tam tikri atskiri metodai gali sustabdyti pastaraisiais dešimtmečiais padarytą pažangą. Nuo 2018 m. pradžios Kinijos vyriausybė uždraudė kelių rūšių atliekų, įskaitant plastiką, importą. Draudimas labai paveikė perdirbimo pramonę visame pasaulyje, nes Kinija buvo didžiausia pasaulyje plastiko atliekų ir perdirbtų sunkiai perdirbamų plastikų importuotoja į kitas šalis, ypač Vakaruose. Vos per kelerius metus, prisidengiant perdirbimu, į Pietryčių Aziją pasipylė šimtai tūkstančių tonų plastiko atliekų iš užsienio – importuotojai iš tokių šalių kaip JAV, Japonija, JK ir kitos ES šalys, pasinaudodami reguliavimo spragomis ir nenuoseklia sistemų kontrole, išsiuntė nepageidaujamas toksines plastiko atliekas į ASEAN valstybes nares, tarp jų į Malaiziją, Tailandą, Filipinus, Vietnamą ir Indoneziją, kur plastikinių atliekų krūvos kaupiasi uostuose arba paliekamos pūti ar sudeginamos neteisėtuose sąvartynuose.