Socialiniai dviejų pasaulinių karų, Rusijos revoliucijos bei recesijos periodų padariniai pirmojoje XX a. pusėje buvo juntami giliai. Europos muziejams šis laikotarpis reiškė esminį jų reikšmės perkainojimą. Vyriausybės, profesinės sąjungos ir kitos organizacijos iš naujo įvertino muziejų vaidmenį besikeičiančios visuomenės atžvilgiu ir pasiūlė keletą būdų, kaip jie galėtų geriau pasitarnauti visuomenei. Kai kurios šalys sukūrė naujas traktuotes, o kitose muziejai toliau atspindėjo įvairiapusišką savo žmonių kilmę. Praėjo keletas dešimtmečių, kol atsirado pakankamai išteklių įgyvendinti rimtus pokyčius.
Tokie pokyčiai buvo ypač radikalūs Rusijoje, kur kolekcijas bei muziejus po 1917 m. Spalio revoliucijos pradėjo valdyti valstybė. Vladimiro Lenino įsitikinimu, kultūra skirta žmonėms, o jo pastangos išsaugoti šalies kultūrinį paveldą nulėmė tai, kad per 20 metų muziejų skaičius išaugo net tris kartus. Į muziejus buvo surinkta ne tik didelė šalies meninio, istorinio ir mokslinio paveldo dalis, bet atsirado ir kitokie muziejų tipai. Daug dėmesio buvo skirta kaupti viską, kas susiję su trimis Rusijos revoliucijomis.