Žiūrėk pilną pamoką 
Kristupai, ar tu pameni informatikos pamokas mūsų akmens amžiuje? Aš 45 minutes mokiausi kaip padėti tašką ekrano vidury su basic’u. 🤖
Man iki šiol prieš akis rudai juodas Doso ekranas, kuriame mirksi kursorius.
Tuo metu neatrodė, kad sulauksiu išmaniųjų šaldytuvų, daiktų interneto ir balsu valdomų asistentų.
Arba, kad kelionės į Marsą 🚀 išsiverš iš sci-fi romanų ir bus svarstomos rimtai.
O mes suprasime, kad save vairuojančių automobilių gatvėse neturime ne dėl galimybių stokos, o labiausiai dėl etinių ir teisinių niuansų.
Sunkiau sugalvoti, ko technologijos negali, nei ką jų dėka galima nuveikti. Tačiau didesnis iššūkis yra išnaudoti technologijų galimybes pasaulį gerinantiems, patoginantiems, artinantiems sprendimams.
Pirmaisiais žmonėmis, patyrusiais Marsą, tapo ne superastronautai, o moksleiviai Vašingtone, kurie vieną saulėtą dieną susėdo į niekuo neišsiskiriantį mokyklinį autobusą ir leidosi į atrodytų kasdienę kelionę. Staiga langai užtemo ir netrukus juose pasirodė Raudonosios planetos kanjonai, kuriais dardėjo geltonasis mokyklobusas. Vaikai aikčiojo iš nuostabos ir tikroviškumo: vaizdas languose idealiai atitiko autobuso judėjimo greitį ir posūkius.
Kaip tai įvyko? Autobuso langai buvo pakeisti permatomais ekranais, kurie iš pradžių nesiskyrė nuo įprastinio stiklo, o prasidėjus kelionei pakeitė JAV sostinės vaizdus ateities vizija iš Marso. Tai buvo virtualios realybės patyrimas, kuriam nereikėjo VR akinių. Moksleiviai galėjo jį išgyventi visi kartu. Efektą sustiprino garsas, kuris tobulai atkartojo vaizdą (būtina sąlyga patikėti dirbtine realybe). Keliautojai galėjo girdėti ir audio komentarus, pasakojančius apie Marso gyvenimo sąlygas ir technologinius sprendimus, reikalingus apgyvendinti Žemės kaimynei.
Vizualiųjų efektų kompanija Framestore (turbūt matėte Avengers, Guardians Of Galaxy, Deadpool — čia tik keli filmai, kuriuos jie užefektino) susidūrė su daugybe kūrybinių iššūkių, kurdami šį neprilygstamą patyrimą. Jie sukonstravo mikro valdymo pultelį, matuojantį buvimo vietą ir pagreitį, tačiau jiems prireikė išradimo, kuriame dalyvavo preciziškas lazeris, o ne standartinė satelitinė navigacijos sistema (GPS), taip buvo išspręsta vaizdo detalumo (granularity) problema. Kompanija turėjo detaliai išmatuoti 4 km Vašingtono plotą ir sukurti jo analogą Marse, tik vietoje gatvių ir pastatų ten buvo krateriai, smėlynai, ugnikalniai. Jo kūryboje dalyvavo dirbtinio intelekto ir specialiųjų efektų inžinierių komandos ir jis užtruko mėnesius. Tiesa, kai eksperimentinė klasė sulipo į autobusą visas grand projektas vos nevirto dulkėmis, nes atsakingas už programos paleidimą žmogus pamiršo paspausti svarbų mygtuką: „start“.
Dar daugiau:
Kūrybingas technologijų panaudojimas leidžia gimti Marsui mieste, o taip pat padeda ir pačiam kūrybingumui. Getty Images pasitelkė dirbtinį intelektą ir išmanųjį objektų atpažinimą bei sukūrė galimybę vykdyti vaizdų paiešką tiesiog pakeverzojant norimą dalyką. Nupieši senelį šaltį, senelį ar šaltį ir sistema suranda panašias nuotraukas.
The Getty Pen Project:
https://www.youtube.com/watch?v=cQ8ep8PepDk
Dirbtinis intelektas, suvalgęs begalę informacijos gali generuoti vaizdus, kurie prilygsta šedevrams. Technologai, meno tyrėjai ir istorikai nuskenavo vieno galingiausių tapytojų, Rembrandt’o, darbus ir iš to gimė niekam nematytas didžiūno autoportretas.
The Next Rembrandt:
https://www.nextrembrandt.com
emoji pratimas
Astma negailestinga vaikams. Ji sunkiai nuspėjama, jos atakos poveikis verčia praleisti pamokas (jei ir yra priežasčių nenorėti eiti į mokyklą, astma tikrai ne pati maloniausia). Projektas Alvio sprendžia šią bėdą įsijausdamas į auditoriją — vaikus. Kvėpavimo treniruotės 86% mažina medikamentų poreikį. Vaikai mėgsta žaisti. Sujungus šiuos du teiginius, gimsta ypatingas, kvėpavimu kontroliuojamas kompiuterinis žaidimas, kurį su specialiu valdikliu galima žaisti planšetėje. Vaikai geimina, tėvai mato jų kvėpavimo progresą ir rezultatus. Visi laimingi.
Galybė tyrimų jau įrodė, jog skaitymas – sveika visomis prasmėmis: skaitydami ne tik kuriame naujas smegenų jungtis, visaip kaip juos masažuojam ir auginam, bet taip pat laviname ir savo kūrybingumą – galbūt susitapatinę su veikėju lengviau išspręsime emocinę problemą ar kitaip suderinsime iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus elementus.
Bet juk perskaityti knygą užima marias laiko! Ypač kai prieš tai, jau prigulus su ja rankose, nenugalimas troškimas tiesiog verste priverčia peržiūrėti visas Instagram istorijas. Čia mokslininkai, susiėmę už galvų, mauroja: išmaniųjų prietaisų laikais sutrumpėjęs dėmesys visai nužudys skaitymą! Ir – EUREKA – kažkas Niujorke net nugriūna nuo džiaugsmingo riksmo, kai viešoji biblioteka (New York Public Library) ima ir sujungia du iš pažiūros nesuporuojamus – knygas ir Instagram stories. Ir iškeltgalviškai pristato mums „Insta Novels“.
„Insta novels“, pasak kūrėjų – tai kampanija, siekianti iš naujo permąstyti Instagram istorijas ir tokiu būdu sustatyti klasikines istorijas į naują, lengvai pasiekiamą, lentyną. Knygų kalnai, pasiimti iš bibliotekos jas galima laisvai, bet kaip gi paskatinti daugiau skaityti? Žinoma, išskaidyti knygą, jei ne po puslapį, tai dar lengviau sukramtomais Stories kąsneliais – būtent taip, kaip turinį vartoti mėgsta šiuolaikiniai žmonės. Sudėti knygas į 24 valandas tepasiekiamas Instagram stories – ir kas galėjo pagalvoti? Laimei, sultingai iliustruotos Stories lieka Highlights sektoriuje ir gali būti pasiekiamos bet kada. Jau dabar dozuotai galima suskaityti tokius laiko subrandintus klasikos kūrinius kaip Charles Dickens „Kalėdų giesmė“, Franz Kafka „Metamorfozė ir puikiai žinomus matematinius Lewis Carrol „Alisos nuotykius Stebuklų šalyje“.
Niujorko viešoji biblioteka visada ieškojo būdų, kaip pritraukti skaitytojus, bet ši kampanija – viena sėkmingiausių: biblioteką Instagram per pirmą parą pradėjo sekti 13, o per kampanijos gyvavimo laiką – daugiau negu 145 tūkstančiai sekėjų! Apie Alisos nuotykius sužinojo (ar prisiminė) daugiau negu 40 tūkstančių skaitytojų – visai nekeista, kad Insta Novels dėl savo inovatyvaus žvilgsnio neliko nepastebėta ir įvairiausių apdovanojimų.
Bibliotekos ir muziejai turi tam tikro šventumo – tokio dydžio minčių, kūrinių ir idėjų koncentracijoje gali pasijusti maloniai menkas. Šios institucijos saugo, tvarko ir suteikia laisvą priėjimą prie įvairiausiai sukurtų turtų, tačiau pritraukti lankytojus visuomet išlieka iššūkiu – juk dabar, išmokę efektyviai ir greitai bėgti, žmonės tik neseniai vėl pradėjo mokytis stabtelėti. Esame nagrinėję Tate tracks atvejį, kuomet meno galerija Londone Tate Modern, susiprato jaunimą prisikviesti jaunatviška (t.y., muzikos) kalba. Bet jaunimo kalbos linkusios greitai keistis.
Štai Snapchat, susirinkdamas savo kortų kaladę, pamažu kyla nuo stalo ir kozirius atiduoda TikTok’ui. Nors Snapchat savo aukso amžiuje buvo ne ką mažiau svarbios kampanijos liudininku. Los Andželo šiuolaikinio meno muziejus (LACMA) irgi norėjo susikalbėti su jaunąja auditorija, kuriai visas tas menas truputį varė žiovulį. Didžiausią sėkmę jie pasiekė, kai suprato, kad, užuot galvoję, kaip pasakyti tai, ką nori pasakyti, turi prabilti jaunimo kalba. Strykerius LACMA kvietė ant paveikslų dėti filtrus, iš jų kurti memus ir visaip kitaip linksmintis. Snapų pasiutpolkė kaip reikiant įsisiautėjo, LACMA sulaukė milžiniško dėmesio ir, žinoma, pasiekė savo tikslą.
Kiekviena nauja technologija, kuri atsiranda pasaulyje, yra kaip naujas dialektas, kurį turime perkąsti – ar tai virtuali realybė, ar tai dirbtinis intelektas – visur egzistuoja tam tikra leksika, kurią turime įvaldyti. Tai buvo keli pavyzdžiai, kodėl svarbu prisitaikyti prie savo auditorijos ir laikmečio poreikių – tai yra, susitikti su ja ten, kur ji leidžia daugiausia laiko. Taip veikia kūrybingas protas – jis tinkamai sujungia turimas galimybes su tikslais.
Kolumbijos Komunikacijos ir technologijų ministerija (yra ir tokia, pasirodo) pasiekė skambių rezultatų suteikdama galimybes vis daugiau gyventojų naršyti internete. Visgi milijonai žmonių dar neturi galimybių naudotis tinklu ar išmaniaisiais ir lieka atkirsti nuo pasaulio. Kaip kūrybiškai išnarplioti šią, atrodytų, neįmenamą technologinę mįslę? „MyLine“ pasinaudoja „Google“ balso asistavimo paslauga ir įgarsina internetą. Skambinate specialiu numeriu iš savo paprastafono ir klausiate, ko tik norite. Balso atpažinimo sistema paverčia jūsų žodžius paieška ir perskaito rezultatus. Taip, lyg balsu vaikščiotumėte po internetą. Norite žinoti orą, kaip sekasi mylimai komandai ir ar veikia jūsų pamėgta kavinė? Tam visiškai nereikia išmaniojo.
Leonardo diCaprio smarkiai palaikomų „Kingo Energy“ sprendimas įgalina atokiausiuose pasaulio kampuose gyvenančiuosius saulės energiją paversti elektros energija — skaityti su elektrine lempute, žiūrėti TV, krautis telefoną.
Neregių santykis į pasaulį labai skiriasi nuo tų, kurie mato. Galima tik įsivaizduoti, kiek mažai sprendimų skiriama vien nematantiesiems, juk, palyginus su visa žmonija, jų procentas nedidelis. Be abejonės tai netūrėtų tapti priežastimi technologinei diskriminacijai. Šaunuoliai Dot Mini kūrėjai išrado kone stebuklą: kaip pritaikyti brailio raštą technologijoms ir įgyvendinti tai kuo mažesniais kaštais.
Iš šešiolikos celių sudarytas prietaisas leidžia akliesiems ar silpnaregiams jausti formas ir dydžius, skaityti taip, lyg jie rankose laikytų brailio raštu parašytą knygą. Dot Mini galima naudoti žaidimams, mokymuisi, interneto naršymui, transporto sistemoje ir šimtuose kitų – matantiems kasdienių, o to negalintiems daryti – gyvybiškų sričių.
Technologijų gebėjimas įgalinti ir kompensuoti — neišsemiamas. Pasitelkdami grįžtamojo ryšio lietimo (haptiškas) pirštines, neregiai gali matyti skulptūrinius šedevrus: Nefertitės galvą, Milo Venerą ir Michelangelo Dovydą. Spausk „Plačiau“ ir sužinok apie šedevrų lietimą daugiau.
Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto darbuotojas, lietuvių kalbos perkėlimo į technologiškai pažangius prietaisus projekto „LIEPA 2” IT ekspertas, Gediminas Navickas kalba apie kūrybingumą informacinėse technologijose.
Technologijos atsižvelgia į skirtingus žmonių poreikius. Kadangi laikas yra valiuta, kurią norime taupyti visi, svarbu kad technologijos padėtų tai daryti užuot trukdžiusios.
Dar nuo pradinuko suolo mūsų klausinėja – kaip atrodys ateitis. Kasdien mėginame nuspėti, koks bus oras ar draugų reakcija nusikirpus plaukus. Žinios mirga ekonominio augimo ar elektros kainų prognozėmis. Kiek rečiau susimąstome – kokį priverstinį pokytį išgyvens Kinijos gyventojai prasidėjus Amazonės miškų dykumėjimo procesui. Arba – kaip ateityje keisis mokyklos samprata bei funkcija. Daugeliu atveju atsakymų nesuteiks net ilgamečiai ir jautrūs apmąstymai. Tad, jeigu ateitį valdo neapibrėžtumas, gal ją gali paaiškinti atsitiktinumų teorija?
Laidos aiškiaregiai: menininkas Robertas Narkus, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Lilija Duoblienė.
Nuviliančios naujienos – ateitis mums nežada nieko konkretaus ir stabilaus. Neapibrėžtų ir daugialypių scenarijų akivaizdoje vis dažniau susimąstome apie švietimo ir ugdymo reikšmę. Mokykloje pradedame savo pirmąją pažintį su mus supančia aplinka, žmonėmis bei gyvūnais. Čia formuojasi būsimųjų vizionierių, mąstytojų, mokslininkų ir aktyvistų asmenybės, čia išpurenama dirva pasaulio ir žmogaus santykių modeliams.
Taigi, kokia bus ateities mokykla? Ko joje galima išmokti? Ir kas bus jos mokytojos ir mokytojai?
Laidos svečiai: Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė Lilija Duoblienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas.
Kas galėtų pagalvoti, kad menas gali būti ir sąmoningas ir netgi skanus? Būtent taip nutinka, kai sintetinės biologijos, dirbtinio intelekto bei dueto Pakui Hardware vaizduotės dėka, keičiamas meno pasaulis.
Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas, kuriantis ekokritinį ir socialiai orientuotą meną, šįkart kviečia pabraidyti po pelkes. Užsukite į prisotintą paslapčių pelkių pasaulį – tik nepamirškite botų!
Pažaisti „Pelkių žaidimą“ patys galite čia: https://criticalzones.vinzenzaubry.com/v08/
Kas, jei mes turime visai ne 5 jusles, o visas 6 – t. y. mums paklūsta dar ir intuicija? Kaip naudotis šiuo 6-ojo pojūčio instrumentu nagrinėjame su meno inžinieriumi Tomu Martišauskiu.
Kuo ypatingas žmonių intelektas? O gal jis paprastai atkartojamas? Kaip dirbtinis intelektas keičia ir vis dar keis mūsų suvokimą apie smegenis, žmogišką tapatumą, emocijas? Ar jausmai, tai paprasčiausi algoritmai? Kokie džiaugsmai ir pavojai slypi už žodžių „ketvirtoji pramonės revoliucija“?
Ar senovės graikų palikimas – demokratija – iš tiesų geriausia valdymo forma? XXI a. neišvengiamai asocijuojamas su demokratijos pergale, tačiau jei tai tiesa, kaip paaiškinsime tokį platų spektrą išlikusių valdžios rūšių visame pasaulyje? O ar tu sugebėtum įkurti tobulą valstybę?
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
