Žiūrėk naują video 
Geografija man yra mokslas apie toleranciją — skirtingų erdvių, klimatų, tautų 🤴🏿🤴🏽🤴🏼. Suvoki, kad nėra vieno pasaulio mato ar vienos pasaulio tiesos. Kitose šalyse pasaulis arba smarkiai, arba nežymiai, bet veikia kitaip. Ir tai nuostabu 🙌🏻.
Turbūt kita visa reikalo pusė yra žmogiškas egoizmas: noras atsižymėti yra kartu ir noras pralobti 💰 ar net pavergti ⛓. Nė viena valstybių siena neišaugo natūraliai, o dauguma jų nulaistytos intrigomis, rietenomis ir krauju.
Dabar labiau nei bet kada fotografuojame keliaudami ir tiesiai dalijamės. Ar tu 📷 savo keliones (žinau, kad truputį) ir kodėl tai darai?
Fotografuoju dozuodamas, kad vis dar nepamirščiau, ką nutraukiau. Dažnai pripleškinę tonas nuotraukų, jose neužsibūname. Fotogeografija man reikalinga tam, kad vėl iš naujo galėčiau pagalvoti, kur, kodėl ir pas ką nukeliavau 🛤.
Pasaulis sutaria, kad mes turime didžiulę išmetamo plastiko bėdą. Pasaulis nesutaria, kokio dydžio ji yra. Skaičiuojama, kad kasmet į vandenynus patenka po 8 milijonus tonų plastiko. Po sunkvežimį kiekvieną minutę, tad abejingumas ir problemos nematymas yra lygus nusikaltimui. Prieš gamtą ir prieš save. Plastikas niekur nedingsta ir kraupiai kenkia aplinkai. Tokiais greičiais pildant vandenynus, jau po trisdešimties metų šiukšlės juose svers daugiau nei visos žuvys kartu sudėjus.
Ypač tai skausmingai atsiliepia Ramiajam vandenynui, kuriame susiformavo didžiulė plastiko sala. Priklausomai nuo to, kieno rankose yra liniuotė, ji gali būti arba Teksaso valstijos (dešimt kartų didesnė už Lietuvą), arba net Rusijos (didesnė ne tas žodis) dydžio.
Kovojantys prieš tokį negailestingą gamtos žudymą suvienijo jėgas ir sugalvojo aštrų būdą atkreipti katastrofą ignoruojančių politikų ir visuomenės dėmesį. Jie įkūrė 196-ąją pasaulio valstybę. Ir pavadino ją Šiukšlių salomis. Birželio 8 d., tarptautinę vandenynų dieną, Šiukšlių salos paskelbė nepriklausomybę ir kreipėsi į Jungtines Tautas pripažinimo.
Jei JT pripažins plastiko salą valstybe, remdamosis Aplinkosaugos chartija privalės įpareigoti valstybes-nares rūpintis naująja šalimi ir užtikrinti jos integralumą su Žemės ekosistema.
Pirmasis žingsnis buvo ryškus – Šiukšlių respublikos pilietybės buvo suteiktos būriui žymių veidų, tarp jų ir garsiam aplinkosaugos aktyvistui Alui Gore’ui. JT atstovai komentavo, kad tai viena smarkiausią įspūdį darančių ekologijos kampanijų. Žinia laikinai pramušė plastikinę nejautrą, tačiau ar tai padės sustabdyti vandenynų ir gyvūnijos žalojimą, pamatysime netrukus.
Susipažinkite su Šiukšlių salų pasu, pinigais, pašto ženklais čia.
O jaunas olandų inžinierius Boyan Slat ir jo komanda „Ocean Cleanup“ sako turįs idėją, kaip išvalyti vandenynus per penkerius metus. Susipažink čia.
emoji pratimas
Spūsčioja telefonus, pagamintus Kalifornijoje (o gal Kinijoj ar Korėjoj), ant duonos užsitepa avokado iš Meksikos ir Netflix įsijungia filmą, kurtą režisieriaus iš Australijos – skamba kaip šiuolaikinio globalaus gyventojo kasdienybė, tiesa? Ar pasaulio ribos pradėjo trintis sulig interneto atsiradimu, ar gal daug anksčiau? Į šį klausimą įdomų ir įdėmų žvilgsnį kreipia ir kartu žiūrėti kviečia istorikas Timothy Brook knygoje „Vermėjerio skrybėlė”.
Johanesas Vermėjeris – žymus XVII a. Nyderlandų tapytojas, geriausiai žinomas kaip paveikslo „Mergina su perlo auskaru” autorius. Tapytojas visą gyvenimą praleido gimtajame Delfto mieste, kur ramiai sau tapė buitinius viduriniosios klasės vaizdus ir, turbūt nė nenutuokdamas, taip paliko mums didžiulius klodus supratimo apie to meto Nyderlandų ir pasaulio gyvenimo aktualijas.
Viename iš jo paveikslų – „Tarnautojas ir besijuokianti mergina” – į akis iš karto krenta milžiniška prašmatni vyro skrybėlė. „Tokia mada!” – galima galvoti, į skrybėlę ranka numoti ir toliau grožėtis tapytojo meistriškumu ir paveikslo paslaptingumu. Tačiau čia istorikas Timothy Brook veria naujo suvokimo duris: mada nenukrenta iš dangaus, tam turi atsirasti medžiagos! Ant karininko galvos išdidžiai pūpso bebro pelto skrybėlė – iki 15 a. bebrų Europoje užteko visiems, tačiau vėliau, visus sėkmingai išmedžiojus, šio gyvūnėlio oda, taip vertinama dėl savo atsparumo vandeniui, į Senąjį žemyną pradėjo atplaukti iš tolimosios Šiaurės Amerikos. Neilgai trukus, turėti bebrinę skrybėlę reiškė aukštesnį socialinį statusą, Nyderlandų visuomenė suskilo į tuos, kurie gali ją įgyti ir vargšus, o Kanados indėnai trynė sudiržusius nuo bebrų medžioklės delnus.
Pasaulio tyrinėtojai, atradėjai ir užkariautojai (pradžioje – laivybą įvaldę ispanai ir portugalai, vėliau – britai, prancūzai, olandai) kūrė kolonijas ar taikius prekybos ryšius su užjūrių gyventojais. Šiaurės Amerikos indėnai nebuvo įvaldę metalurgijos, dėl to jiems ypatingai trūko metalo dirbinių (puodų, kirvių, o labiausiai – ginklų), užtai bebrų – į valias. Tikrai ne už skatikus Europoje pardavę savo grobį, gudrieji laivinėtojai galėjo plaukti į tolimesnį ir dar vertingesnį savo tikslą – Kiniją. O ten, nuvežę Peru iškastą sidabrą, nupirkdavo brangaus ir itin vertinamo Europoje kiniško porceliano. Čia jau galime kalbėti apie tikrą pasaulinę prekybą – kuo puikiausią globalizacijos pavyzdį.
Tačiau didžiausią dalį paveiksle pelnytai užima ant sienos besipuikuojantis žemėlapis. Ir jis čia kabo ne vien dėl grožio. Didžiųjų geografinių atradimų amžius, prasidėjęs sulig Kristupo Kolumbo priplaukta Amerika, paskatino žmones toliau domėtis, ieškoti ir atradinėti, mainytis daiktais ir žiniomis, o vėliau ir tam tikra prasme pasaulį užkariauti ir pasidalinti (kolonizuoti). Įdomu tai, kad Kolumbas sunkiai įtikino jūreivius prisijungti prie jo pirmosios kelionės – didžioji dalis žmonių vis dar tikėjo, jog žemė yra plokščia ir bijojo kažkuriame taške nuo jos tiesiog nukristi! (Jei vis tik pasirinkote ir jūs tikėti, jog žemė – plokščia, ginčytis nedrįsime). Galime tik įsivaizduoti, kiek kartų žemėlapiai buvo perpaišomi, o tuo pačiu ir visas pasaulis suvokiamas iš naujo – panašų jausmą dabartiečiai turbūt galėtų patirti tik pasiekę kitas planetas.
Kitame paveiksle „Mergina, skaitanti laišką prie atviro lango” matome labai panašią sceną – čia Timothy Brook siūlo pastebėti du elementus: turkišką kilimą, kuriuo užklotas stalas, mat jis per brangus tiesti ant žemės, beigi kinišką indą, subtiliai paslėptą po vaisiais. Turėti tokį porcelianinį indą reiškė prabangą, o jų įsigyti galėjo anaiptol ne visi – iš Kinijos jie plaukė ne vieną mėnesį. Pirmieji kinų porceliano gaminiai, išvydę vakarietišką šviesą, europiečius stulbino savo tvirtumu, preciziškumu ir ryškumu – sakydavo, kad kai kurie dirbiniai buvo tokie ploni ir nuostabūs, jog laikomi delne prieš šviesą, persišviesdavo! To meto Europos keramikai nė iš tolo neprilygo tokiam meistriškumui ir dar ilgai vingiuodami klystkeliais bandė jį atkartoti.
O štai paveiksle, pavadinimu „Delfto vaizdas”, be pastatų ir to meto olandų tapybai būdingų lengvų cukrinių debesėlių, dešinėje matome du didžiulius laivus. Lyg ir nieko ypatingo – tai specialiai naktinei silkių žvejybai skirti laivai (haringbuizen). Bet ką silkių laivai veikia Delfte? Svarbu pažymėti, jog šalies ekonomiką stipriai paveikė klimato kaita. Ne, tai ne klimato atšilimas, tai klimato atšalimas! Taigi silkės, kurios įprastai gyveno Norvegjijoje, pasitraukė arčiau Nyderlandų, kur tapo daug lengviau pasiekiamos vietiniams žvejokliams. Galima sakyti, turtas tiesiog pats atplaukė į jų glėbį!
Globalizacijos aušros nenupieštume be niūrių spalvų. Jei užmestume akį į panašaus laikotarpio Hendrick van der Burgh paveikslą „Lošėjai kortomis”, jame nesunkiai pastebėtume elementus iš gėdingo to laikmečio reiškinio – vergijos. Paveiksle mergina ir karininkas žaidžia kortomis, o juodaodis afrikietis berniukas jiems pilsto gėrimą. Galima lažintis, jog berniuko tėvai lenkia nugaras kažkur Karibų cukraus ar Šiaurės Amerikos tabako plantacijose, kol europiečiai pirkliai toliau turtėja. Kolonizacijos kontekste skaičiuojama ir dar daugiau begėdysčių: daugybė nužudymų, užkariavimų, ištisų genčių išnykimas (dėl atvežtų ligų) ar išnaikinimas.
Tarp visų skirtingų būdų pažinti aplinką ir istoriją Timothy Brook pasiūlė kūrybingą būdą – paveikslų objektus, iš pažiūros tokius kasdienius, bet tuo pat ir egzotiškus. Nuostabu, kokius raizgytus istorijų tinklus jie gali mums supinti. Akivaizdu, jog globalizacija, kaip ją suprantame dabar, prasidėjo ne prieš dvi dešimtis metų, o būtent didieji geografiniai atradimai padėjo tvirčiausius jos pamatus.
Spausk čia ir žiūrėk video apie Kolumbo mainus.
Spausk PLAČIAU ir tyrinėk Vermėjerio paveikslus interaktyvioje galerijoje.
Smalsumas nuo senų laikų skatino žmones domėtis tolimais kraštais, o drąsa įkvėpė pačius didžiausius smalsuolius pasiryžti kelionėms. Kai kurie Lietuvos keliautojai savo įspūdžius iš tolimų kraštų aprašė straipsniuose ar knygose, kurios skaitytos ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Bene pirmasis plačiai pagarsėjęs iš Lietuvos kilęs keliautojas buvo XVI-XVII a. gyvenęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Įtakingos Radvilų giminės atstovas savo keliones pradėjo gana anksti: būdamas septyniolikos aplankė Romą, kur susitiko su popiežiumi Pijumi V ir priėmė Romos katalikų tikėjimą. Tapęs uoliu kataliku, Radvila Našlaitėlis išsirengė į ilgą ir sudėtingą kelionę, kurios tikslas – Šventoji Žemė. Kelionės įspūdžius jis aprašė savo atsiminimuose, pavadintais „Kelionė į Jeruzalę”. Pirmasis knygos leidimas lotynų kalba pasirodė 1601 m., o pati knyga tapo itin populiaria: ji XVII-XVIII a. buvo išversta į vokiečių, lenkų, rusų kalbas ir kaip kelionių vadovas skaityta kitų piligrimų, keliavusių ta pačia kryptimi.
1582 m. rugsėjį klajūnas paliko Nesvyžių ir namo sugrįžo 1584 m. liepą, kelyje praleidęs beveik du metus. Kelionės metu Mikalojus Kristupas Radvila aplankė tris žemynus, supančius Viduržemio jūrą, domėjosi šių kraštų istorija, kultūra ir gamta. Savo knygoje keliautojas aprašė aplankytų Pietų Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų vietovių gyventojus, jų išvaizdą, tradicijas. Iš paragauto maisto jam itin didelį įspūdį jam paliko bananai, kurių formą jis palygino su agurkais, o skonį – su prinokusiomis kriaušėmis. Daug nuostabos paliko regėti chameleonai ir jų besivartančios akys ir besikeičiančios spalvos.
Kaip ir šiandien, taip ir prieš šimtus metų – keliautojai iš aplankytų kraštų parsiveža įvairiausių įdomybių. Jei šiuolaikiniai turistai renkasi šaldytuvo magnetus, tai svarbus, turtingas ir kilmingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis Mikalojus Kristupas Radvila rinkosi įspūdingesnius daiktus, primenančius jo kelionę: įsigijo katalikiškų relikvijų ir net egiptietiškų mumijų.
Kita vertus, turbūt būtų sunkoka patikėti, jog į panašias nutrūktgalviškas keliones prieš šimtus metų leisdavosi ne tik vyrai. Įspūdingų nuotykių XVIII a. patyrė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterys Regina Salomėja Ruseckaitė-Pilštyniova bei Teofilė Konstancija Radvilaitė Moravska. Regina Salomėja pasižymėjo ekstravagantiška išvaizda ir elgesiu: yra žinoma, jog ji labai mėgo šaudyti ir su savimi nuolat nešiojosi ginklų. Jos kelionių žemėlapis driekėsi per Osmanų imperiją (šiandienos Balkanai ir Turkija) – šiuose kraštuose ji dėl saugumo keliavo apsirėdžiusi kaip vyras. Nors tokio „bestselerio“ kaip Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Regina Salomėja Ruseckaitė ir neparašė, tačiau yra išlikę jos dienoraščiai, kuriuose galime žavėtis puikiais ir detaliais kitų tautų kultūrų, gyvenimo būdo aprašymais ir daug sužinoti apie XVIII a. turkų buitį bei kasdienybę. Kita Radvilų giminės atstovė – Teofilė Konstancija – XVIII a. antroje pusėje keliavo po Vakarų Europą, domėjosi kultūra ir paveldo vertybėmis, lankėsi Pompėjoje ir užkilo į Vezuvijų, o išsamius įspūdžius paliko dienoraščiuose. Iš savo kelionių Teofilė Konstancija Radvilaitė Moravska atsivežė nemažai suvenyrų, kurie tapo pagrindu jai Vilniuje įsteigiant įdomybių muziejų.
Tarpukario Lietuvoje galimybės keliauti buvo daug geresnės nei LDK laikais – keliones sau leido ne tik didikai, bet ir paprasti žmonės. Po Lietuvą keliauta pėsčiomis, dviračiais, traukiniais, automobiliais, lankyti piliakalniai, pilys, gamtos ir architektūros paminklai. Aušrininko, politiko, gydytojo Jono Šliūpo sūnus atsiminimuose rašė: „Tėvas labai mėgo važinėtis po Lietuvą automobiliu. Tais metais mūsų namuose buvo labai daug kalbama apie vykdomus archeologinius tyrinėjimus Įpilties piliakalnyje, prie Latvijos sienos. Šiose vietose XIII a. vyko žemaičių kovos su kalavijuočiais.“ Todėl nieko keisto, jog 1934 m. rugpjūtį J. Šliūpo šeima su draugais išvyko aplankyti piliakalnio ir geriau susipažinti su krašto praeitimi. 1938 m. pasirodė lietuviškas „Vadovas po įžymias vietas“, kuriame propaguotas keliavimas pėsčiomis, keliautojai mokyti kelionės maršrutą susidėlioti iš anksto ir į jį įtraukti kuo daugiau vertingų lankytinų objektų.
Į užsienį buvo galima išvykti pasinaudojant turizmo agentūromis, tačiau nuotykių ieškotojai galėjo rinktis ir savarankiškas keliones. Vienas žymiausių XX a. Lietuvos keliautojų buvo Antanas Poška-Paškevičius, rašęs, jog „tik pažinimas yra mūsų gyvenimo tikslas“. 1903 m. gimęs Antanas Poška kelionių virusu užsikrėtė dar vaikystėje ir troško viską pamatyti, patirti savo akimis. Jis keliavo vedamas ne noro pramogauti ar pailsėti, o noro pažinti, sužinoti ir atrasti naujų dalykų. Į pirmąją rimtesnę kelionę Antanas išsiruošė su dviem draugais 1925 m. Po Lietuvą jie keliavo dviračiais, o savo įspūdžius A. Poška kruopščiai užsirašinėjo ir skelbė spaudoje.
Jo keliones į užsienį palengvino esperanto kalbos žinios ir ryšiai su kitų šalių esperantininkais. Didžiąja A. Poškos gyvenimo kelione tapo kelionė motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, kurioje patirti nuotykiai nugulė į tokio pavadinimo pažintinę knygą, tapusia itin populiaria tarp jaunų žmonių. Besirengdamas kelionei į Indiją, A. Poška susipažino su kitu žymiu keliautoju Matu Šalčiumi. Pastarasis jau buvo išmaišęs Japoniją, Kiniją, JAV ir kitas šalis, tačiau Indija jam buvo vis dar nepažįstama ir neatrasta, todėl M. Šalčius pasiprašė į Antano Poškos draugiją. Iš Kauno keliautojų duetas ant motociklo pietų kryptimi pajudėjo 1929 m. rudenį. Dėl ne iki galo žinomų priežasčių Antano ir Mato keliai išsiskyrė Irane. Spėjama, jog draugiškai kelionę pradėję klajūnai tiesiog susipyko…
Indiją Antanas Poška pasiekė 1931 m. Sužavėtas Indijos kultūros ir žmonių, jis apsistojo Kalkutoje kur studijavo antropologiją ir dirbo universitete, prisidėjo prie Šanšanio miesto archeologinių tyrinėjimų Taklamakano dykumoje (dab. Kinija), rinko etnografinę medžiagą Indijos vandenyne esančiose Andamanų ir Nikobarų salose. Tolimesni A. Poškos keliai vingiavo į Bulgariją, kur jis rinko medžiagą apie ten kurį laiką gyvenusį J.Basanavičių. Į Lietuvą A. Poška grįžo besibaigiant 1936-iesiems metams ir kaip puikus esperanto kalbos specialistas buvo išrinktas Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku.
Antano Poškos kelionės partneris Matas Šalčius buvo už jį keliolika metų vyresnis. Kelionėmis jis „užsikrėtė“ apie 1925-uosius metus, kuomet keliavo po Angliją, Ispaniją, Prancūziją ir Portugaliją. Aktyvus turizmo propaguotojas M. Šalčius prisidėjo prie Turizmo sąjungos įsteigimo – ji įkurta 1929 m. balandį, o pats Matas buvo išrinktas valdybos sekretoriumi. Kelionės motociklu link Indijos ir viešnagės Pietryčių Azijoje, Kinijoje, Filipinuose įspūdžius Matas Šalčius aprašė bestseleriu tapusioje ir „Spaudos fondo“ premija apdovanotoje knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. 1936 m. Matas Šalčius išvyko į Pietų Ameriką, aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. Iš Pietų Amerikos M. Šalčius į Lietuvą taip ir nesugrįžo: 1940 m. smarkiai sunegalavo, mirė ir buvo palaidotas Guajaramerino mieste, Bolivijoje.
Pirmųjų ir didžiųjų Lietuvos keliautojų pasėta sėkla sudygo – šiandien po gimtąją Lietuvą ir pasaulį keliauja daugybė įvairaus amžiaus žmonių, o jų kelionių pasakojimai su gausiomis fotografijomis kelia nuostabą tiems, kurie dar taip smarkiai nesusirgo kelionių liga.
Liberlandijos Nepriklausomos Respublikos prezidentas Vítas Jedlička sako, kad sutaisyti esamas šalis kur kas sunkiau nei sukurti naują. Tą jis padarė, 2015 metais paskelbęs disputuojamą 7 kvadratinių kilometrų dydžio niekieno salą tarp Kroatijos ir Serbijos nauja šalimi.
Jo vizija sukurti pirmąją decentralizuotą vyriausybę, remiantis blockchain technologija. Be jokių hierarchijų ir privalomų taisyklių, kur kiekvienas gali dalyvauti valstybės valdyme. Pilietybę galima gauti internetu, jos kreipėsi jau 530 000 žmonių. Ji turi 5000 aktyvių e-rezidentų, 600 patvirtintus piliečius bei 150 diplomatų (2019 m. sausio duomenys).
„Nebuvo sunku rasti laisvą vietą. Pagūglinau „niekieno žemė“. Radau 26-erius metus niekam nepriklausančią teritoriją, dėl kurios niekaip nesusitaria Kroatija ir Serbija. Nuvykau ten ir įbedžiau vėliavą. Labai greitai apie mus rašė visa pasaulio žiniasklaida”, pasakojo pats save išrinkęs prezidentas.
Liberlandijos valdymo idėja – surinkti geriausias pasaulio praktikas ir pridėti smarkų technologinį faktorių. Pasiimti Šveicarų praktikuojamą veto idėją, geriausias dalis iš JAV konstitucijos, suteikti meritokratinę valdymo teisę, kuomet daugiau balsų turėtų tie, kurie aktyviai dalyvauja arba moka mokesčius. Mokesčiai, beje, neprivalomi. Valdžia rūpinasi teisingumu, saugumu ir diplomatiniais santykiais (kol kas jie užmegzti tik su kitais valstybiniais pankais – Somalilendu). Prezidentas Jedlička stebisi, kad pasaulis nekeičia valdymo sistemos ištisus šimtmečius ir nepaiso technologijų teikiamų galimybių lyg gyventume akmens amžiuje.
Serbija sako, kad jai Liberlandija nemaišo, tačiau kroatai burba, todėl skaitmeninei Liberlandijos vyriausybei tenka susitikinėti laivuose prie salos, nes buvimas joje draudžiamas. Kol didžiosios kaimynės aiškinasi, ką veikti su nedidele sala, liberlandiečiai ruošia apgyvendinimo ir verslavimo planus ir kartais bando nelegaliai pakliūti į, jų nuomone, būsimus jų namus.
Liberlandijos vėliavą ir kitas gėrybes rasi čia.
Spausk „Plačiau“ ir pateksi į Liberlandijos fanų puslapį.
Miestai ir valstybės ne tik rūpinasi gyventojų gerove, bet ir kovoja už turistų pinigines, kurios smarkiai papildo biudžetus. Pasaulinė konkurencija itin didelė, vietų aplankyti netrūksta, kas antra skelbiasi -iausia bent vienoje kategorijoje: gražiausia, laisviausia, ramiausia. Svečių prikvietimui to nebeužtenka, reikia pasitelkti neeilinę išmonę ir inovatyvų mąstymą. Atrodytų, bepigu didiesiems metropoliams ar pavydėtinų paplūdimių savininkams, tačiau net ir jie turi pasistengti, kad įjungtų turistų srautų magnetus. Ką jau kalbėti apie mažus, nepastebimus ar, kas baisiausia, nieko ypatingo pasiūlyti negalinčius geografinius taškus.
Miestelis vidury niekur. Taip galima apibūdinti kelis tūkstančių gyventojų turintį Šefildą Australijoje (nemaišyti su bendravardžiu iš D. Britanijos). Todėl jis pasiskelbė pasaulio tapybos ant sienų sostine, nutapė keliasdešimt namų sienų ir dabar sulaukia šimtą kartų didesnių turistų srautų nei turi gyventojų. Kitas mažylis, Buñol Ispanijoje, prieš keletą dešimtmečių iš kišenės ištraukė pomidorą ir metė į politiką. Po kiek laiko tai virto unikalia tradicija – susirinkti ir kasmet gerai pasitaškyti raudonosiomis daržovėmis.
Pamplonoje, tuo tarpu, žmonės savo noru bėga gatvėmis nuo įsiutusių bulių, o Farerai, neturėdami tokio tipo reginio, juo pavertė visą valstybės plotą. „Google” pasaulio žemėlapintojai ignoravo šitą nykštukinę valstybę tol, kol jie patys paėmė GPS daviklius, fotoaparatus ir pririšo prie žolę rupšnojančių avių. Nieko neįtardamos ir besibastydamos paskui šviežius žolės kuokštus, keturkojės garbanės sugaudė didžiulę dalį Farerų. Po kadrą į minutę pyškindamos taikios avelės, pildo salos matomumą „Google Street View“ platformoje net ir dabar.
Sakartvelas, siekdamas parodyti pasauliui savo svetingumą, šeštamilijoninį svečią pasitiko fanfaromis, dainomis ir privačia vakariene su šalies premjeru. Galiausiai, Švedija, norėdami pasigirti savo ilgametėmis demokratijos tradicijomis, sukūrė telefono numerį, kuriuo paskambinę būsite sujungti su atsitiktiniu švedu (jie, be abejo, turėjo registruotis) ir galėsite paklausti ko tik norite. Apie šį numerį viešai kalbėjo net buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. O kai Obama kalba, pasaulis klausosi, ką geografinės platumos nori jam papasakoti apie save.
Spausk „Plačiau“ ir pamatyk šaunuoles Farerų salų avis.
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkas, užsiimantis mokslinių disciplinų ribas kertančiais tyrimais doc. dr. Andrej Spiridonov kalba apie antropoceną: kas tai, kada jis prasidėjo ir kodėl tai taip svarbu?
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkas, užsiimantis mokslinių disciplinų ribas kertančiais tyrimais doc. dr. Andrej Spiridonov ir „Kūrybingumo mokyklos“ lektoriai Tomas ir Kristupas diskutuoja apie geomokslus, globalinį šilimą ir kodėl pastarasis pavojingiau net už branduolinį karą.
Vilniaus universiteto Geomokslų instituto aktyvus mokslininkas, geografas, teritorijų planavimo specialistas, bepiločių orlaivių žinovas (kuris šiuos lengvus ir inovatyvius prietaisus naudoja kraštovaizdžio tyrimams) doc. dr. Ričardas Skorupskas kalba apie kūrybingumą geografijoje.
Planeta, kurią vadiname savo namais, šiandien grasina potvyniais, sausromis, išnykimu ir katastrofomis. Ji nepaiso mūsų ateities planų ir neatsižvelgia į žmogiškuosius interesus.
Ji elgiasi kaip Gaja – kerštinga Žemės deivė. Tuo pačiu graikų mitologijos vardu įkūnijama ir mokslinė teorija, kurią dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė ir ištobulino britų chemikas Jamesas Lovelockas ir amerikiečių mikrobiologė Lynn Margulis. Jie mūsų planetą suvokė kaip savireguliacinę sistemą – tarpusavyje susijusių ryšių tinklą, kurio dėka bendradarbiauja gyvoji ir negyvoji gamta. Taigi, kas šiandien yra Gaja? Pykčio ir atpildo trokštanti galia, ar gyvybės balansą palaikančios planetos vardas?
Laidos svečiai: muzikos kūrėjas, poetas, publicistas Žygimantas Kudirka, Vilniaus universiteto, Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov.
Venecijos kanalų dugne augančios jūržolės galėtų būti puikus patiekalas ant mūsų stalo. Vis dėlto, iš rytų atkeliavę augalai siūlo mainus, kurių negalima įgyvendinti. Šį procesą seka Venecijos bienalėje Lietuvą atstovavęs menininkas Robertas Narkus.
Jo įkvėpti svarstome apie simbiozę – mokėjimą gyventi ir būti kartu. Šio bendrabūvio gausu įvairiausiose gamtinėse sistemose. Kaip ir kodėl vyksta nebylūs susitarimai tarp žuvų ir koralų, grybų ir augalų. Kaip jie sugyvena – vykdo simbiozę? Ir kaip šiam procesui padeda arba trukdo žmogus?
Laidos svečiai: menininkas Robertas Narkus, menininkė, architektė Aistė Ambrazevičiūtė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė – entomologė Rasa Bernotienė, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto mokslininkas – ekologas Alius Ulevičius, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro mokslininkė – mikologė Tatjana Arslanova.
Vanduo dažnai siejamas su gyvybės pradžia ir pabaiga. Šis elementas tampa nesuskaičiuojamos galybės organizmų namais, jis keičia geografinį Žemės portretą ir net jungia dinozaurą su žmogumi.
Karštligiškai bandome jį atrasti kitose Saulės sistemos planetose, tačiau vis dar nežinome kas gyvena giliausiose Žemės įdubose. O ar dažnai susimąstome apie kasdienę vandens reikšmę? Kiek jo nešiojame ne tik savyje, bet ir ant savęs? Kiek pripildytų vonių reikia pagaminti vieną gabalėlį šokolado? Ir koks vandens kaip terapeuto vaidmuo?
Apie vandens fenomeną pasakoja: menininkė tapytoja Auksė Miliukaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov.
Per itin trumpą laiką homo sapiens įleido savo šaknis į planetos dirvą taip giliai, kad jo veiklai ir statusui įvardinti buvo pasiūlytas naujas geologinės epochos pavadinimas. Antropocenas, dar žinomas kaip žmogaus veiklos epocha, mums leidžia pasijusti ypatingais ir svarbiausiais planetos veikėjais. Kita vertus, vis dar prastai įsisąmoniname, kad Žemės resursai nėra neišsemiami, o pažaboję vandenį, orą bei žemę pradėjome keisti gamtinius procesus nesugrąžinama linkme.
Taigi, ar gerai suprantame pasaulį, kurį keičiame savo gyvenimu? Kokios jame iškyla atsakomybės ir būtinybės? Kitaip tariant – kam įpareigoja dviprasmiškas antropoceno vardas?
Į šį klausimą atsako: menininkai, architektai, teoretikai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė.
Kartais mažiau yra daugiau – ypač kai kalbame apie miško etiketą. Ar gali būti, kad vertingiausius miškus išsaugotume nepajudindami nė piršto? Mintimis dalinasi filmo „Sengirė” autorius Mindaugas Survila.
Ar kada susimąstėte, kad tai, ką regime gamtoje, nėra tikra? Galbūt tai – tik žmogaus vaizduotės padarinys? Pasiklysti šios pamokos žinių ir idėjų tankmėje neleis architektai, kuratoriai Jurga Daubaraitė bei Jonas Žukauskas.
Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas, kuriantis ekokritinį ir socialiai orientuotą meną, šįkart kviečia pabraidyti po pelkes. Užsukite į prisotintą paslapčių pelkių pasaulį – tik nepamirškite botų!
Viso pasaulio ekologiniai aktyvistai suskubo teikti pasiūlymą: masyvus plastiko atliekų kalnas viduryje Ramiojo vandenyno turėtų būti oficialiai priimtas į Jungtinių Tautų šalių būrį. Užsidegimas slypi ne tik galimybėj turėti oficialų pasą, vėliavą ar valiutą – šia iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į katastrofiškai beaugančią vandenynų taršos problemą. Ar tapsmas šiukšlių salos piliečių padėtų išspręsti šį aplinkosauginį galvosūkį?
Ar senovės graikų palikimas – demokratija – iš tiesų geriausia valdymo forma? XXI a. neišvengiamai asocijuojamas su demokratijos pergale, tačiau jei tai tiesa, kaip paaiškinsime tokį platų spektrą išlikusių valdžios rūšių visame pasaulyje? O ar tu sugebėtum įkurti tobulą valstybę?
Bangladešas tapo pirmąja valstybe, suteikusia visoms upėms teisinį statusą, prilygstantį žmonėms. Nuo šiol, upės teisme bus laikomos lygiavertėmis gyvomis būtybėmis. Tačiau kas nutiktų, jei jau ryt upė būtų priversta apsiginti bet kuriame kitame teisme?
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
