Prancūzų literatų ir matematikų judėjimas Oulipo arba „Potencialios literatūros dirbtuvės” (pranc. „Ouvroir de littérature potentielle“) nuolat ieškojo problemų. Kaip jie patys sakė, jų tikslas buvo siekti naujų struktūrų ir modelių, kurie galėtų leisti rašytojams juos panaudoti taip, kaip jiems patinka. Ulipistai leido poezijos knygas, kurias perskaityti užtruktų 200 milijonų metų, iš abiejų pusių skaitomus eilėraščius arba kūrinius be veiksmažodžių. Pavyzdžiui, lietuviškai išleisti šio judėjimo įkūrėjo Raymond‘o Queneau „Stiliaus pratimai“ pasakoja tik vieną ir tą pačią istoriją. Tačiau ji parašyta 99 skirtingais stiliais.

Apribojimai yra kūrybos pradžia – būtent tokia idėja suvienijo skirtingus šio judėjimo atstovus. Tad literatūriniame bėgime su kliūtimis dalyvavo įvairiausio plauko autoriai – François Le Lionnais, Oskaras Pastioras, Jean Lescure‘as, garsusis italas Italo Calvino ir netgi poetas bei matematikas viename Jacques‘as Roubaud. Tačiau, ko gero, svarbiausias ir garsiausias „ulipistas“ George Perec’as parašė keletą įspūdingų veikalų, kurie geriausiai įkūnijo technologinius tokios literatūros sumanymus.

Tarkime, veikalas pavadinimu „Gyvenimas: naudojimo instrukcija“ sukasi vienoje erdvėje – bute Paryžiuje (išgalvotu) adresu Simon-Crubellier g. 11 – ir praktiškai vienu metu – 1975 m. birželio 23 d., šiek tiek prieš aštuonias vakaro, iš karto po pagrindinio personažo Bartlebooth’o mirties. Šios tikslios laiko ir erdvės koordinatės atveria gausybę istorijų ir personažų, susijusių su šia vieta ir laiku, tačiau patį pasakojimą išplečiančių skirtingomis įmanomomis kryptimis.

George Perec’as parašė ir 300 puslapių romaną „Išnykimas“, kuriame nė sykio nepavartojo raidės „e“. Nors tokios kliūtys apsunkina autoriaus gyvenimą, jos kartu veikia kaip išlaisvinimas. Įsivaizduokite – gavę užduotį „parašyti kokią nors istoriją“, pirmiausia pradėtumėt nuo esminio klausimo: kaip išsirinkti, nuo ko pradėti?

Tačiau jeigu reikėtų sukurti apsakymą, kuris kažką draudžia, jūs gerai žinotumėt nuo ko pradėti: nuo to, ko negalima.

Kaip keičiasi tekstas, kai jis išverčiamas į kitą kalbą? Ar versija kita kalba lieka ištikima originalui? Kokia vertėjo funkcija – tiksliai atkartoti prasmę ar perteikti jauseną? Ir galiausiai – kiek kūrybos gali būti vertime? Knygų „Politika“ ir „Kapow!“ autoriui Adam Thirlwell’ui kilo mintis atsakyti į šiuos klausimus įgyvendinant monumentalų projektą.

Atradęs sąjungininkų – amerikiečių literatūros žurnalą „McSweeney’s Quarterly Concern“ – Thirlwell’as bendromis jėgomis suredagavo visą kelių šimtų puslapių numerį. Turinys prisipildė žymių rašytojų vertimais, daugeliu atveju, pirmaisiais jų gyvenime. Vėliau numeris buvo perleistas kaip atskira knyga pavadinimu „Multiples“. Schema atrodė taip – imamas originalus tekstas, tada jis išverčiamas vieną kartą (pvz., į anglų). Gautasis vertimas verčiamas darkart (pvz., į ispanų), dar (atgal į anglų k.) ir taip toliau, kartais pasiekiant net šešias pakopas. Šitaip sutalpinta net 12 tekstų, 18 kalbų ir 61 autorius. Kierkeggard’as, Kafka, Charms’as ir kiti atsigulė po Zadie Smith, David Mitchell’o, Lydia Davis skalpeliais.

Jeigu lyginame pirmą ir paskutinį vertimus, akivaizdu, kad bendrumų lieka labai mažai. Tiesa, ne visi vertėjai laikėsi vienodų taisyklių. Dalis jų vertė jausmus, kiti – perrašinėjo, treti buvo labai ištikimi šaltiniui. Thirlwell’as pastebi, kad daugelis didžių kūrinių yra neišverčiami. Tad, norom nenorom, tenka kurti. Atrasti savitą kalbos manierą ir intonacijas, pasitelkiant visai kitus būdus nei tie, kuriuos naudojo originalo autorius.

Nepaisant „Multiples“ netolygumų ir kai kurių absurdiškų vietų, literatūrinis sugedusio telefono žaidimas šnabžda apie išradingumą, pasislėpusį ten, kur jo nesitiki. Kiekviena perpasakota istorija jau yra kūryba, nesvarbu, kiek tiksliai ją bandoma atkartoti. Kiekvienas vertėjas visuomet „prideda nuo savęs“. O tai jau kūrybos teritorija. Todėl istorijų perpasakojimas, nesvarbu, raštu ar žodžiu, yra veiksmingas būdas lavinti kūrybingumui.

Vertimas tampa kūryba, nes kad ir kaip sąžiningai bandytumei versti, vis tiek visuomet iškraipai ir pridedi kažką nauja. Pabandykite kuo vaizdingiau nupasakoti draugams kokį nuotykį. Jei teks truputį pagražinti, juo geriau. Kūryba prasidės akimirksniu.

Žmonės gimsta aplinkoje, kurioje gausu įvairiausių mūsų tapatybę formuojančių mitų, istorijų bei vaizdinių. Tokiu būdu tampame įvairialypėmis būtybėmis – kiekviena su savu vaizdinių ir įsitikinimų rinkiniu. Kita vertus, norėdami atrasti savo išskirtinumą, susiduriame su daugybę iššūkių, glūdinčių tiek mūsų visuomenės prigimtyje, tiek ir mūsų kalboje.

Taigi – ką reiškia atrasti savastį šiandienos pasaulyje? Kaip tai keičia mūsų santykius su kitais? Ir kiek mūsų tapatybėje išlaikyti pagarbą ir dėmesį kitiems?

Į šiuos klausimus atsako: menininkė Anastasija Sosunova, menininkė Agnė Jokšė, fotomenininkė Dovilė Dagienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.

Kuo ypatingas žmonių intelektas? O gal jis paprastai atkartojamas? Kaip dirbtinis intelektas keičia ir vis dar keis mūsų suvokimą apie smegenis, žmogišką tapatumą, emocijas? Ar jausmai, tai paprasčiausi algoritmai? Kokie džiaugsmai ir pavojai slypi už žodžių „ketvirtoji pramonės revoliucija“?

Bangladešas tapo pirmąja valstybe, suteikusia visoms upėms teisinį statusą, prilygstantį žmonėms. Nuo šiol, upės teisme bus laikomos lygiavertėmis gyvomis būtybėmis. Tačiau kas nutiktų, jei jau ryt upė būtų priversta apsiginti bet kuriame kitame teisme?

• Pasirink savo mėgstamą literatūros kūrinį.
• Įsivaizduok, kad jame minimus įvykius – lyg tikras tos dienos žinias – aprašo naujienų portalai.
• Kokią antraštę parinktum, kad ji sudomintų skaitytojus?