Ar prisimenate Alisą, kuri bėgo paskui baltąjį triušį, pateko į olą, o ten, suvalgiusi pyragaitį, susitraukė iki 3 colių? Vikšras, kuris rūko kaljaną, pasiūlo Alisai paskanauti grybo ir taip sugrąžinti normalų ūgį. Sekasi sunkiai, nes pradžioje mergaitei ima tįsti kaklas, o tada susitraukia liemuo. Jos ūgis ima keistis – nuo 9 pėdų iki 3 colių, o tinkamo derinio vis nepavyksta atrasti. Taigi Alisa patenka į tokią šalį, kurioje skaičiai, dydžiai ir proporcijos elgiasi neprognozuojamai. Turbūt ne veltui pasakojimo pradžioje ji nesėkmingai mėgina prisiminti daugybos lentelę.
Pasirodo, Lewis Carroll’is, kurio tikras vardas – Charles Dodgson’as, buvo tikriausias matematikas, kuris Alisos nuotykiais įvertino visokias jam neįtikusias šio mokslo naujienas. Jis garsėjo kaip tradicijos atstovas, kuris matematinio mąstymo pavyzdžiu laikė senovės Graikijos vadovėlį – Euklido „Pradmenis“. Jo laikais pradėjo plisti visokios matematinės naujienos. Šiandien jau įsitvirtino teorijos, kurios priima iš pirmo žvilgsnio absurdiškas koncepcijas – pvz., menami skaičiai (kvadratinė šaknis iš neigiamo skaičiaus), o fizinius dydžius atspindi kitokiu būdu nei sveikieji skaičiai ar trupmenos. Tačiau Dodgson’ui ši naujoji matematika rodėsi absurdiška.
Sulaukęs kritikos mokslinėje spaudoje, jis ėmėsi plunksnos. Manoma, kad mėgindamas paneigti Jeano-Victoro Poncelet „tolydumo principą“, jis parašo skyrių „Paršiukas ir pipirai“, kuriame Alisa patenka į keturių pėdų namelį, virtuvėje sutinka kūdikį sūpuojančią Kunigaikštienę, o Virėja į sriubą priberia per daug pipirų, nuo kurių ima čiaudėti visi, išskyrus Češyro katiną. Netrukus Kunigaikštienė sviedžia savo kūdikį Alisai ir šis kažkaip pavirsta paršiuku. Poncelet manė, kad įmanoma tolydi susikertančių geometrinių figūrų transformacija. Kas galioja trikampiui ar apskritimui, turi galioti ir kūdikiui, atrėžia „Alisos“ autorius. Jei Poncelet teisus, tuomet vaikas gali pavirsti kriuksinčiu padaru.
Dar kitame skyriuje apie Skrybėliaus arbatėlę supliekiami airių matematiko Williamo Rowano Hamiltono darbai. Šis teigė, kad grynojo laiko karalystėje priežastis ir pasekmė nebėra susijusios. Tada absurdiški klausimai – pvz., „Kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą“ – tampa įmanomi, atkerta Dodgson’as. Perkelkime naująsias teorijas į tikrovę ir gausime štai tokį absurdišką pasaulį.
Nuostabu tai, kad dauguma Carroll’io kritikos taikinių šiandien įsitvirtino moksle kaip patikimos ir argumentuotos teorijos. Ir nors „Alisos“ autorius daugeliu požiūriu buvo neteisus, mėgindamas suprasti klaidas, jis sukūrė kūrybingą būdą galvoti apie matematiką. Pasirodo, skaičių, figūrų ir teoremų visata turi puikius šansus transformuotis į nuostabią ir pakvaišusią literatūrą.