Kaip ir daugumos žinduolių, žmonių uoslės paletė yra itin plati – mes jaučiame apie 10 000 kvapų. Kvėpuojant įvairios medžiagų molekulės pasiekia mūsų nosį, todėl šį procesą tikrai galėtume įvardinti mūsų kasdienės chemijos kūrybingumo pamoka. Tarkime, kai užuodžiate kokį nors aromatą, manoma, kad jūsų nosį bombarduoja apie 400 molekulių. Kvapų inovatorius Luca Turin pastebi, kad viskas, kas mums sukelia bent jau pakenčiamus kvapus, patenka į saugų kvartalą Mendelejevo lentelės viršuje ir rytuose (pagal analogiją su prabangiu Niujorko „Upper East Side“ rajonu). Anot jo, beveik visi malonūs aromatai– nuo kavos iki skaniausių kvepalų – susidaro iš įvairių penkių atomų kombinacijų: anglies, azoto, vandenilio, deguonies ir sieros.

Daugumą kvapų galima sugrupuoti į apytiksliai dešimt kategorijų, tik dvi kurių yra nemalonios. Suprantama, kad kvepalai, skirti mus pagerinti, paryškinti, padaryti patrauklesniais, į jas nepatenka. Bet tai visiškai neišgąsdino japonų dizainerės Rei Kawakubo, kuri tiek savo anti-mada, tiek ir kvapais ieško kitoniškumo.

„Kvapai turi didesnę galią įtikinti nei žodžiai, išvaizda, emocijos ar valia“, rašė Patrickas Süskindas savo romane „Kvepalai“. Jie taip pat suteikia charakterį ne prasčiau nei elgesys, rūbas ar šukuosena. Tai suprasdama Kawakubo kompanija „Comme des Garçons“ pradėjo kurti kvepalus iš to, į ką kiti nekreipia dėmesio.

Štai klasikinės kvepalų struktūros nepaisantys „Odeur 53“ sudaryti iš 53 neorganinių kvapų, 49 kurių niekada iki tol nenaudoti komercinėje parfumerijoje: ugnis, indiškas kaučiukas, dykumos smėlis, karštos lemputės, nagų lakas, celiuliozė. Kawakubo paaiškina, kad šie kvepalai skirti sau. Jie neturi nieko bendra su patrauklumu, tai – anti-kvepalai. „Odeur 71“ mišinyje be neorganinių, randami ir labiau tikėtini kvapai – baltojo pipiro, bambuko, lauro lapo.

2000 m. „Comme des Garçons“ pristatė seriją atskiroms temoms skiriamų kvepalų: lapams, raudonai spalvai, smilkalams (atspindintiems penkias pagrindines religijas), šerbetui. Po kelerių metų aromatingų akibrokštų linija pasipildė sintetiniais kvapais, kuriuose galima užuosti didelių miestų aromatus. „Garage“ praturtintas mašinine alyva, kerozinu, vetiveriu ir oda. „Tar“ – cigarečių dūmais, „Dry Clean“ kvepia kaip nagų emalio šalintojas. Dar vienas pasiūlymas – industrializuota gėlė su klijais.

Kawakubo filosofija sako, kad verta rodyti tik tai, kas neegzistavo: „mane gali įkvėpti atsitiktinė nuotrauka, tačiau aš nemėgstu žiūrėti atgal. Kūryba viską stumia į priekį. Be naujų dalykų negalimas progresas. Kūryba tolygi naujumui“.

Daugiau apie Rei Kawakubo gali rasti čia.

Chemikas Friedrichas August Kekulé von Stradonitz buvo vienas garsiausių XIX a. chemikų. Teorinės chemijos klasikas, suteikęs pagrindus cheminės struktūros teorijai, kartais net vadinamas organinės chemijos tėvu. Jis gyveno ir veikė tuo metu, kai šis mokslas sprendė savo didžiuosius uždavinius ir entuziastingai pasitikdavo revoliucingus atradimus.

Jaunystėje Kekulé kurį laiką mokėsi architektūros ir pasižymėjo išlavintu erdviniu mąstymu. Tuo metu benzeno formulė jau buvo nustatyta, tačiau mokslininkams vis nepavykdavo išsiaiškinti jos struktūros. Būtent šiai analizei Kekulé skyrė daug dėmesio ir laiko, matydamas ne tik dvimates, bet ir trimates molekulių pasaulio vizijas.

Teigiama, kad būtent išlavinta trimatės vaizduotės galia jam padėjo atrasti šio junginio molekulės struktūrą. Daug eksperimentuodamas ir dirbdamas laboratorijoje, šis mokslininkas nuolat pasinerdavo į regėjimus, kuriuose nematomas atomų ir kitų mikrodalelių pasaulis išnirdavo prieš akis kaip gyvas ir judantis organizmas.

Kartą Londone jis sėdėjo arklio traukiamame omnibuse ir pusiau svajodamas mąstė apie neišnarpliojamas chemijos mįsles. Staiga Kekulé išvydo šokančius atomus, tarsi jie būtų maži, judrūs ir gyvi sutvėrimai. Nuo to laiko atgijusį molekulių pasaulį jis regėdavo nuolatos.

Kitą kartą, vis dar intensyviai mąstydamas apie benzeno struktūrą, jis įsižiūrėjo į židinio liepsną, atsipalaidavo ir ėmė regėti hipnagogines – pusiau sapno, pusiau būdravimo būsenos – vizijas. Ugnyje ir vėl ėmė šokti atomai. Galų gale, vis dar neištrūkdamas iš transo – jis išvydo gyvačių pavidalo figūras, kurios, kąsdamos savo uodegas, staigiai susisuko į uždaras kilpas. Šis mitologinis gyvatės, valgančios savo uodegą, vaizdinys – urboboras – dažnai sutinkamas alchemikų raštuose.

Benzeno molekulėje egzistuoja cikliniai ryšiai, kuriuos labai sunku adekvačiai perteikti plokštumoje. Tačiau trijų dimensijų erdvėje ją galima įsisąmoninti kur kas greičiau. Šitaip vizionieriaus vaizduotėje buvo įžvelgta benzeno molekulės struktūra.

Tik daug vėliau šis atradimas buvo patikrintas ir empiriškai. Kekulé požiūris patvirtina, kad vaizduotė gali veikti ne tik kaip išradėja, bet ir kaip atradėja. Aktyvios koncentracijos akimirkomis pasitelkus šio analoginio mąstymo formą, kartais mokslinės įžvalgos išnyra kaip fantastiniai vaizdiniai.

Vilniaus universiteto biochemikė, epigenetikos specialistė, mokslo populiarinimo entuziastė dr. Miglė Tomkuvienė kalba apie kūrybingumą chemijoje.

Venecijos kanalų dugne augančios jūržolės galėtų būti puikus patiekalas ant mūsų stalo. Vis dėlto, iš rytų atkeliavę augalai siūlo mainus, kurių negalima įgyvendinti. Šį procesą seka Venecijos bienalėje Lietuvą atstovavęs menininkas Robertas Narkus.

Jo įkvėpti svarstome apie simbiozę – mokėjimą gyventi ir būti kartu. Šio bendrabūvio gausu įvairiausiose gamtinėse sistemose. Kaip ir kodėl vyksta nebylūs susitarimai tarp žuvų ir koralų, grybų ir augalų. Kaip jie sugyvena – vykdo simbiozę? Ir kaip šiam procesui padeda arba trukdo žmogus?

Laidos svečiai: menininkas Robertas Narkus, menininkė, architektė Aistė Ambrazevičiūtė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė – entomologė Rasa Bernotienė, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto mokslininkas – ekologas Alius Ulevičius, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro mokslininkė – mikologė Tatjana Arslanova.

Kokios gyvybės formos slepiasi sustingusiuose kalcio karbonatuose? Metas prakalbinti sienas: kartu su menininku Domu Noreika išjudinsime gyvybės paslaptį, besislepiančią griuvėsiuose.

Viso pasaulio ekologiniai aktyvistai suskubo teikti pasiūlymą: masyvus plastiko atliekų kalnas viduryje Ramiojo vandenyno turėtų būti oficialiai priimtas į Jungtinių Tautų šalių būrį. Užsidegimas slypi ne tik galimybėj turėti oficialų pasą, vėliavą ar valiutą – šia iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į katastrofiškai beaugančią vandenynų taršos problemą. Ar tapsmas šiukšlių salos piliečių padėtų išspręsti šį aplinkosauginį galvosūkį?

Ilgą laiką buvome pratę žmonių pasaulį laikyti išskirtiniu ir tarsi atsietu nuo gamtos. Tačiau šiandien – žvelgdami į miškus, pelkes ir okeanus – matome daugybę mus siejančių ryšių. Ko galime išmokti iš ekosistemų? Kaip galime geriau jas pažinti? Ar jos gali atverti naujus žmogaus supratimo būdus?