Performanso žanro patriarchė Marina Abramović išgarsėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai savo kūną pavertė meninių įvykių vieta. Tarkime, nufilmavo save žaidžiančią rusišką žaidimėlį, mėgindama peiliu kuo greičiau pataikyti tarp išskleistų rankos pirštų. Susipjausčiusi 20 kartų, peržvelgė įrašą ir pamėgino dar kartą viską tiksliai atkartoti, įskaitant ir kruvinas klaidas.

Kito performanso metu Abramović parinko 72 objektus (nuo rožių ir medaus iki skalpelio ir užtaisyto ginklo), užsidarė vienoje patalpoje ir 6 valandas leido susirinkusiai publikai su savo kūnu daryti ką nori. Pradžioje elgęsi gana ramiai, ilgainiui susirinkę „žiūrovai“ sužvėrėjo ir ėmė ją kankinti.

Paskutinis ir turbūt garsiausias jos šou įvyko 2010 m. Performanso „The Artist is Present“ metu menininkė praleido 736 valandas – lygiai tris mėnesius – Niujorko moderniojo meno muziejuje darbo valandomis priimdama žiūrovus. Jie pakaitomis galėdavo atsisėsti ir pabūti drauge su menininke pusvalandį. Ir kas svarbiausia – be jokių kalbų, nieko kita neveikdami, tik žiūrėdami vienas kitam į akis.

Miniomis plaukiantys, per naktį eilėje stovintys, palaikymo grupes socialiniuose tinkluose kuriantys gerbėjai bet kokia kaina varžėsi dėl galimybės pusę valandos pasėdėti menininkės akivaizdoje. Ši bekalbė trukmė išprovokuodavo ašaras, užgniauždavo kvapą ir sukeldavo emocinius sukrėtimus – tarsi pakankamai ilgai išlaikant tylųjį žvilgsnį prasiveržtų užgniaužtų pasaulių pliūpsniai, kuriuose susipina laikas, suvokimas ir visos įmanomos gyvenimo versijos.

Turbūt geriausiai šių meninių idėjų esmę apibūdina pačios Abramović prisipažinimas: „Kai apima performanso būsena, įmanoma pastūmėti savo kūną atlikti dalykus, kurių niekada normaliai nepadarytum“. Radikalios aplinkybės ir specialus sutelktumas tarsi sustabdo kasdienybės ritmus ir išlaisvina lūkuriuojančias galimybes. Čia kūryba pirmiausia yra transformacija, pasiekusi performanso būseną, Abramović ne tik perkuria save, bet ir išjudina po daugybe užvalkalų paslėptą neįsisąmonintą pasikeitimo galią.

Susipažink su žymiais Marinos Abramović kūriniais čia.

Marina skatina įsižiūrėti. Šioje reklamoje, kurtoje jaunam MO muziejui, irgi kalba apie įsižiūrėjimą. Čia iš MO kolekcijos paveikslų sudėliojama ištisa žmonijos istorija.

Gal kas nors iš jūsų prisimena, kad toje vietoje, kur dabar jau stovi „MO muziejus” kadaise būta puikaus nepriklausomo kino teatras „Lietuva”. Jis buvo bene vienintelis po Sovietų Sąjungos likęs griūties nepriklausomo kino atstovas. Savivaldybė nusprendė parduoti sklypą privačiai kompanijai.
Šioji gi sumanė kino teatro vietoje suręsti beveidį daugiabučių namų kvartalą.

Norėdami pasipriešinti laisvos kūrybos mažėjimo procesui ir išsaugoti viešą erdvę, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai kino teatro patalpose 2005 m. įkūrė „Protesto laboratoriją”. Prie jos prisijungė šimtai žmonių. Jie nuolat rinkosi į renginius, paskaitas, akcijas, kino peržiūras, siekdami išreikšti savo norą išlaikyti viešą erdvę.

Korporacijos ne juokais užpyko. Jos ilgus metus vaikėsi menininkus po teismus. Tačiau dueto pradėta kova
nebuvo beprasmė. Nors apleista „Lietuva” galiausiai buvo nugriauta ir vertingo pastato nepavyko išsaugoti, privatizuota erdvė vėl taps vieša erdvė. Nors kino teatro neliko, bus bent jau muziejus.

Willem De Kooning’as buvo vienas svarbiausių XX a. šeštojo dešimtmečio menininkų, kai vieną dieną į jo duris pasibeldė kauštelėjęs jaunuolis ir paprašė atiduoti jam kokį nors savo darbą. Pradedantis kūrėjas norėjo gauti paveikslą, kurį ketino nutrinti. De Kooning’as ištiesė nedidelį piešinį, sukurtą kreidutėmis, pieštuku, anglimi ir su šiek tiek aliejinių dažų. Ir pridūrė, kad, nors tai neatrodo gera idėja, jis suprantąs menininko prašymą. Todėl tebūnie.

Mėnesį praleidęs trindamas, Robert Rauschenberg’as sukūrė vieną žymiųjų ir svarbiųjų dešimtmečio kūrinių „Ištrintas de Kooning piešinys“. Tai, kas liko iš piešinio (balta erdvė), buvo tik dalis jo genialaus sumanymo. Pats trynimo procesas tapo net svarbesniu veiksmu, simbolizuojančiu naujos kartos atėjimą, poreikį išrasti savo kalbą, pradėti nuo naujo lapo – metaforiškai ištrinti legendos pėdsakus. Trintuku išgautas rezultatas pavirto performanso dokumentu ir suteikė impulsą minimalizmo erai. Jis tai pat įkvėpė MUZIKOS pamokoje aprašomą nemirtingąjį John Cage‘o kūrinį „4:33“, „The Beatles“ albumo „White Album“ dizainerį Richard’ą Hamilton’ą ir Rauschenberg’u susižavėjusią būsimą meno žvaigždę Andy Warhol’ą.

Rauschenberg’as kovojo su tuo metu vis dar svarbia meno kryptimi – rimtuoju abstrakčiuoju ekspresionizmu. Jo ir bendrakrypčio Jasper’o Johns’o kūryba nesigėdijo savo pirmtakų nurašytos masinės kultūros. Atvirkščiai, Rauschenberg’as noriai įtraukdavo populiariuosius elementus į meninius siužetus. Tačiau būtent egzistuojančio kūrinio trynimas (ar naikinimas, ar perdirbimas) ir rezultato pavertimas savu suteikė svarbiausias gaires jo kūrybos strategijai.

Rauschenberg’as su didžiausiu noru naikino ir kitus kūrinius. Jo nuostatos negalima laikyti barbariška, o tik performatyvia. Dažnai manoma, kad kūryba yra dar neegzistavusių dalykų gaminimas. Tačiau kartais atmetimo, susivaldymo ar ištrynimo gestas gali būti kur kas produktyvesnis. Galų gale – bet kuriai kūrybai būtinas atsisakymas.

Rauschenberg’as kūrinį ištrynė ir taip sukūrė naują, o Tom Friedman’as tiesiog pasisavino baltą lapą, daugiau apie tai – video.

Konceptualusis menas žymus tuo, kad kūrinio idėja ir istorija svarbesnė už patį kūrinį. Spausk „Plačiau“ ir atrask.

Menas dažnai pabėga, kartais net paveikslai, nes mes neskiriame jiems dėmesio. Rijksmuseum kviečia suaktyvėti.

Karolina Žernytė pojūčiams paaštrinti sukūrė net atskirą spektaklį.

Ilgus metus žmogus gamtą regėjo kaip savo naudos ir dominavimo sferą. Norėdamas išryškinti savąją svarbą, homo sapiens pats save įvardijo ypatingu gyvūnu.

Šiandien palengva imama suvokti, kad ir kiti gyvūnai gali būti ne menkiau svarbūs. Ir ne tik dėl to, kokius vaidmenis jie užima ekosistemų pusiausvyroje. Dažnu atveju gyvūnai slepia niuansuotą pasaulį, kurį dar menkai pažįstame. Jie turi jausmus, sąmonę, jaučia skausmą ir įvairias emocijas. Galbūt todėl šiandien gyvūnų teisės ir aplinkodairos etika įgauna vis svarbesnį vaidmenį.

Tačiau ar tikrai gerai suprantame kitus gyvūnus? Ar jau išmokome jų nepaversti žmogiško pasaulio padarais? Ir kokie pavojai iškyla, kai mėginame pernelyg artimai su jais susibičiuliauti arba pernelyg karštligiškai juos apsaugoti?

Laidos svečiai: menininkė Aurelija Maknytė, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkas – filosofas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Renata Bikauskaitė.

Vanduo dažnai siejamas su gyvybės pradžia ir pabaiga. Šis elementas tampa nesuskaičiuojamos galybės organizmų namais, jis keičia geografinį Žemės portretą ir net jungia dinozaurą su žmogumi.

Karštligiškai bandome jį atrasti kitose Saulės sistemos planetose, tačiau vis dar nežinome kas gyvena giliausiose Žemės įdubose. O ar dažnai susimąstome apie kasdienę vandens reikšmę? Kiek jo nešiojame ne tik savyje, bet ir ant savęs? Kiek pripildytų vonių reikia pagaminti vieną gabalėlį šokolado? Ir koks vandens kaip terapeuto vaidmuo?

Apie vandens fenomeną pasakoja: menininkė tapytoja Auksė Miliukaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov.

Žmonės gimsta aplinkoje, kurioje gausu įvairiausių mūsų tapatybę formuojančių mitų, istorijų bei vaizdinių. Tokiu būdu tampame įvairialypėmis būtybėmis – kiekviena su savu vaizdinių ir įsitikinimų rinkiniu. Kita vertus, norėdami atrasti savo išskirtinumą, susiduriame su daugybę iššūkių, glūdinčių tiek mūsų visuomenės prigimtyje, tiek ir mūsų kalboje.

Taigi – ką reiškia atrasti savastį šiandienos pasaulyje? Kaip tai keičia mūsų santykius su kitais? Ir kiek mūsų tapatybėje išlaikyti pagarbą ir dėmesį kitiems?

Į šiuos klausimus atsako: menininkė Anastasija Sosunova, menininkė Agnė Jokšė, fotomenininkė Dovilė Dagienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.

Kas galėtų pagalvoti, kad menas gali būti ir sąmoningas ir netgi skanus? Būtent taip nutinka, kai sintetinės biologijos, dirbtinio intelekto bei dueto Pakui Hardware vaizduotės dėka, keičiamas meno pasaulis.

Kartais mažiau yra daugiau – ypač kai kalbame apie miško etiketą. Ar gali būti, kad vertingiausius miškus išsaugotume nepajudindami nė piršto? Mintimis dalinasi filmo „Sengirė” autorius Mindaugas Survila.

Planeta iš žmonių – tik minties eksperimentas ar ateities realybė? Kylame į žinių kosmosą kartu su Julijonu Urbonu, menininku bei tarpdisciplininiu tyrėju.

Pažvelkime į pasaulį kitaip – iš paukščio skrydžio – kartu su filmo „Rūgštus Miškas” kūrėja Rugile Barzdžiukaite. Tik atkreipkite dėmesį – gal jau dabar esame stebimi?

Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas, kuriantis ekokritinį ir socialiai orientuotą meną, šįkart kviečia pabraidyti po pelkes. Užsukite į prisotintą paslapčių pelkių pasaulį – tik nepamirškite botų!

Pažaisti „Pelkių žaidimą“ patys galite – čia.

Kas, jei mes turime visai ne 5 jusles, o visas 6 – t. y. mums paklūsta dar ir intuicija? Kaip naudotis šiuo 6-ojo pojūčio instrumentu nagrinėjame su meno inžinieriumi Tomu Martišauskiu.

Menininkė Aurelija pati save vadina „žmogumi – lesinėtoju“, kurį domina viskas, net iš pažiūros ne itin reikšmingos smulkmenos. Galų gale skirtingos istorijos, sendaikčiuose atrasti svetimų žmonių daiktai, ypač gamtos elementai susiklijuoja į vieną mozaiką ir tampa darnia, visą apimančia parodos ar instaliacijos tema. Kaip Aurelijai pavyksta atrasti sąsajas ir semtis įkvėpimo iš daiktų bei reiškinių, kuriuos sutinkame kasdien?

Žaidimai nori nenori atsiranda kiekvieno augančio organizmo kasdienybėje. Mes žaidžiame vieni, kviečiame kitus ir buriamės į grupes, norėdami gerai praleisti laiką. Mes patys kuriame žaidimus ir perrašome taisykles.

Muziejus yra pakankamai naujas išradimas meno istorijoje. Bet ar jis vis dar reikalingas žinių skaitmenizacijos ir meno demokratiškėjimo epochoje? Ar artefaktai bei kolekcijos ir toliau slėpsis už pertvarų, o gal muziejai pasiryžę keistis?

Ilgą laiką buvome pratę žmonių pasaulį laikyti išskirtiniu ir tarsi atsietu nuo gamtos. Tačiau šiandien – žvelgdami į miškus, pelkes ir okeanus – matome daugybę mus siejančių ryšių. Ko galime išmokti iš ekosistemų? Kaip galime geriau jas pažinti? Ar jos gali atverti naujus žmogaus supratimo būdus?