Ar teko girdėti posakį, jog džinsai ir roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą? Šiuose žodžiuose tikrai yra tiesos: nors šiandien nei apranga, nei muzika mūsų taip nebestebina ir nebegąsdina, sovietmečiu noras dėvėti džinsus ir klausytis The Beatles buvo stiprus ir keliantis grėsmę pilkai sovietinei kasdienybei.
Lietuvoje po karo žmonės priešinosi sovietų okupacijai įvairiais skirtingais būdais: dalis drąsiausiųjų prisijungė prie partizanų ir išėjo kautis į miškus, kiti rinkosi neginkluotą pasipriešinimo būdą: švęsdavo draudžiamas šventes, užsiimdavo savilaidos žurnalų leidimu ir platinimu, arba tiesiog keliaudavo po Lietuvą ir rūpindavosi istorinio bei gamtos paveldo priežiūra ir išsaugojimu. Kartais kovos prieš Sovietų Sąjungos okupaciją metodai buvo kraštutiniai – turbūt visiems puikiai žinomas Romas Kalanta ir jo viešas susideginimas Kaune 1972-aisiais metais bei po to sekę jaunimo demonstracijos. Tačiau net ir tokios smulkmenos kaip džinsų dėvėjimas, ilgų plaukų šukuosenos ir vakarietiškos roko muzikos klausymas taip pat buvo svarbi protesto prieš sovietinę sistemą dalis.
Septintajame XX a. dešimtmetyje gimusi hipių subkultūra savo sėklą pasėjo ir nuo vakarų atsiribojusioje Sovietų Sąjungoje. Hipiai sovietų pareigūnų neapykantą užsitraukė dėl savo bohemiško ir „veltėdiško“, visuomenei nenaudingo gyvenimo būdo: namų aplinkoje, kavinėse ar gamtoje susitikę hipiai klausydavosi muzikos, gėrė vyną, rūkė, grojo gitaromis ir kalbėjosi įvairiausiomis temomis. Taikos idėją palaikantys hipiai nukentėdavo nuo komunizmo idėjomis tikinčių komjaunuolių ir tvarką prižiūrinčių milicininkų. Dalis hipių buvo sutramdyti uždarant į psichiatrines ligonines – tai įprastas Sovietų Sąjungos būdas susitvarkyti su sistemai nepatogiais piliečiais bei disidentais.
Lietuvą hipių judėjimas pasiekė apie 1968-uosius metus, ir pirmiausiai paplito tarp jaunuolių, kurių šeimos turėjo privilegijuotą padėtį visuomenėje. Sovietų Sąjungos hipiai buvo šiek tiek kitokie nei hipiai kitoje Atlanto vandenyno pusėje: jei Amerikos hipiai jautėsi nepritampantys prie visuomenės, kritikavo vartotojiškumą ir pasisakė už meilę ir taiką, tai Sovietų Sąjungos hipiai kritikavo komunistų partijos kontrolę ir kišimąsi į visas gyvenimo sferas. Įdomu ir tai, jog vakarų hipiams minimalizmas ir kolektyvinė nuosavybė buvo patrauklūs, o sovietinėje realybėje gyvenę hipiai verčiau rinkdavosi muzikos grotuvų, vinilinių plokštelių, plakatų ir unikalių vakarietiškų drabužių bei aksesuarų medžioklę. Juk kuo daugiau ir kuo išskirtinių daiktų turėjo Sovietų Sąjungos gyventojas, tai tuo jo statusas galėjo būti aukštesnis! Žinoma, noras turėti vakarietiškų daiktų, išmokė sovietų sistemoje gyvenusius hipius kūrybiškumo: jei neturi galimybės įsigyti muzikos įrašų, gali juos pasigaminti pats ir klausytis The Beatles iš… senų rentgeno nuotraukų!
Vakarietiška muzika, The Beatles, The Doors ir visas rokenrolas padėjo sovietų jaunimui geriau išreikšti save ir savo individualumą. Be to, The Beatles ir George’o Harrison’o kuriamos dainos taip pat paskatino domėjimąsi rytų religijomis – induizmu, krišnaizmu bei budizmu. O tai sovietmečiu buvo labai drąsu – juk Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė ir religinės praktikos kontroliuotos bei draustos!
Tarp hipių buvo paplitęs klajokliškas gyvenimo būdas: vasaras jie dažnai leisdavo Baltijos valstybėse, o žiemas – kur nors Sovietų Sąjungos pietuose. Vienas svarbesnių hipių judėjimo centrų SSRS buvo dabartinės Ukrainos miestas Lvovas. Jo hipiai rinkdavosi ir laiką leisdavo Lychakivs’kyj kapinėse, didžiausiose ir seniausiose mieste. Tai buvo puiki vieta meniškoms sieloms – apgriuvę kapinių sienos, kurias jaunuoliai dabino Jimi Hendrix portretais ir įvairiais angliškais šūkiais, pavyzdžiui, „Make love, not war“. Aštunto dešimtmečio viduryje hipiai jau tapo įprastu miesto vaizdu. 1974-aisiais savo dienoraštyje Andrei Vadimov, penkiolikmetis moksleivis iš Dnepropetrovsko, aprašė apsilankymą Lvove: „Tai buvo tarsi kelionė į tikrus vakarus. Kitaip nei mūsų mieste, Lvovas yra atviras užsieniečiams. Lvovo gatvėse netgi sutikome amerikiečių ir kanadiečių turistų. Pirmą kartą gyvenime mačiau užsieniečius ir girdėjau juos kalbant tikra anglų kalba, mano mėgstamiausia kalba, ta, kuria The Beatles atliko savo dainas.“
Rokenrolas gimė kaip maištinga muzika, bet vakaruose ji tapo meno forma bei gyvenimo būdu, o sovietinėse valstybėse rokenrolo muzikos ir kultūros egzistavimas iš esmės liko pogrindyje. Istorikas ir rašytojas Mikhail Safonov prisimena, jog pirmą kartą apie The Beatles sužinojo 1965 m. perskaitęs straipsnį žurnale „Krokodil“: informacija apie šią kultinę grupę nebuvo visiškai uždrausta, tačiau dažniausiai pristatoma iš neigiamos pusės. Pavyzdžiui, per Leningrado radiją pristatant dainą „A hard day’s night“, buvo pridėta – daina apie meilę pinigams.
Bitlomanai Sovietų Sąjungoje persekioti, o kuo labiau buvo persekiojama tai, ką mylėjo visas pasaulis, tuo ryškiau matėsi sovietinės sistemos neteisingumas ir veidmainystė. The Beatles stiliaus šukuosenas nešiojančius jaunuolius stabdydavo gatvėje ir per prievartą milicijoje apkirpdavo. Iš tiesų, The Beatles muzika buvo draudžiama ne tik dėl kapitalistiškos vakarų kultūros invazijos. Svarbiausia priežastis – bitlomanija kėlė grėsmę sovietiniam režimui. Su The Beatles užaugo nauja SSRS karta, kuri vertino laisvę. Be meilės laisvei totalitarinis SSRS režimas nebūtų taip lengvai palaužtas. Bitlomanija skverbėsi į kolektyvinį mąstymą, sovietų piliečiai ėmė suprasti, jog individualizmas nėra blogai. Priešingai, tai – viena svarbiausių žmogaus vertybių. The Beatles skleidė žinią apie meilę ir laisvę, ko taip trūko SSRS.
Atvirai antisovietines idėjas hipiai pradėjo reikšti kiek vėliau. Vis dažniau jų gretose nuskambėdavo politiniai šūkiai. Švęsdami savo judėjimo dvidešimtmetį, per įvairias manifestacijas SSRS hipiai pabrėžė savo siekius: meilė, lygybė, brolybė, branduolinis nusiginklavimas, įtampos tarp rytų ir vakarų panaikinimas, žodžio laisvė, teisė išvykti iš SSRS, demokratiška valdžia. Taigi, hipių reikalavimai jau buvo beveik analogiški disidentų reikalavimams. Todėl nieko keisto, jog devinto dešimtmečio pabaigoje hipiai nebesistengė pabrėžti savo atsiskyrimo nuo sovietinės visuomenės, o jungėsi prie disidentų grupių.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje su The Beatles užaugusi karta pakeitė SSRS valdžioje buvusius Brežnevo laikų valdininkus. Rokenrolas Rytų Europoje ir SSRS padėjo visuomenei tapti liberalesnei, mažiau konformistiškai ir buvo ryški demokratizacijos proceso dalis. Per 30 metų rokenrolo grupės tapo oficialaus pasipriešinimo įrankiu bei privertė valdžią pripažinti roko muziką socialistinėse valstybėse.
Roko muzika išbudino ir Lietuvą: čia įkvėptos vakarietiškos muzikos kūrėsi vietinės grupės: „Aisčiai“, „Bočiai“, „Gintarėliai“, „Kertukai“, „Eglutės“, „Bitės“, „Kėkštai“, „Hiperbolė“ ir t.t., o jų kūrybos valdžia nevaržė, nes tikėjosi taip turėti atsvarą The Beatles ir Vakarų kultūrai. 1987-1989 m. Lietuvoje vyko „Roko Maršo“ festivaliai, kuriuose atvirai remtos Sąjūdžio idėjos, palaikytas Lietuvos nepriklausomybės siekis ir mojuota trispalvėmis. Grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas sakė, jog „Roko Maršas“ padėjo žmonėms mokytis laisvės, viešo kalbėjimo, viešo buvimo – tai buvo tikra demokratijos mokykla. Mokykla, kurioje išmoktos pamokos atnešė Dainuojančią Revoliuciją ir ilgai lauktą laisvę.