Ar teko girdėti posakį, jog džinsai ir roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą? Šiuose žodžiuose tikrai yra tiesos: nors šiandien nei apranga, nei muzika mūsų taip nebestebina ir nebegąsdina, sovietmečiu noras dėvėti džinsus ir klausytis The Beatles buvo stiprus ir keliantis grėsmę pilkai sovietinei kasdienybei.

Lietuvoje po karo žmonės priešinosi sovietų okupacijai įvairiais skirtingais būdais: dalis drąsiausiųjų prisijungė prie partizanų ir išėjo kautis į miškus, kiti rinkosi neginkluotą pasipriešinimo būdą: švęsdavo draudžiamas šventes, užsiimdavo savilaidos žurnalų leidimu ir platinimu, arba tiesiog keliaudavo po Lietuvą ir rūpindavosi istorinio bei gamtos paveldo priežiūra ir išsaugojimu. Kartais kovos prieš Sovietų Sąjungos okupaciją metodai buvo kraštutiniai – turbūt visiems puikiai žinomas Romas Kalanta ir jo viešas susideginimas Kaune 1972-aisiais metais bei po to sekę jaunimo demonstracijos. Tačiau net ir tokios smulkmenos kaip džinsų dėvėjimas, ilgų plaukų šukuosenos ir vakarietiškos roko muzikos klausymas taip pat buvo svarbi protesto prieš sovietinę sistemą dalis.

Septintajame XX a. dešimtmetyje gimusi hipių subkultūra savo sėklą pasėjo ir nuo vakarų atsiribojusioje Sovietų Sąjungoje. Hipiai sovietų pareigūnų neapykantą užsitraukė dėl savo bohemiško ir „veltėdiško“, visuomenei nenaudingo gyvenimo būdo: namų aplinkoje, kavinėse ar gamtoje susitikę hipiai klausydavosi muzikos, gėrė vyną, rūkė, grojo gitaromis ir kalbėjosi įvairiausiomis temomis. Taikos idėją palaikantys hipiai nukentėdavo nuo komunizmo idėjomis tikinčių komjaunuolių ir tvarką prižiūrinčių milicininkų. Dalis hipių buvo sutramdyti uždarant į psichiatrines ligonines – tai įprastas Sovietų Sąjungos būdas susitvarkyti su sistemai nepatogiais piliečiais bei disidentais.

Lietuvą hipių judėjimas pasiekė apie 1968-uosius metus, ir pirmiausiai paplito tarp jaunuolių, kurių šeimos turėjo privilegijuotą padėtį visuomenėje. Sovietų Sąjungos hipiai buvo šiek tiek kitokie nei hipiai kitoje Atlanto vandenyno pusėje: jei Amerikos hipiai jautėsi nepritampantys prie visuomenės, kritikavo vartotojiškumą ir pasisakė už meilę ir taiką, tai Sovietų Sąjungos hipiai kritikavo komunistų partijos kontrolę ir kišimąsi į visas gyvenimo sferas. Įdomu ir tai, jog vakarų hipiams minimalizmas ir kolektyvinė nuosavybė buvo patrauklūs, o sovietinėje realybėje gyvenę hipiai verčiau rinkdavosi muzikos grotuvų, vinilinių plokštelių, plakatų ir unikalių vakarietiškų drabužių bei aksesuarų medžioklę. Juk kuo daugiau ir kuo išskirtinių daiktų turėjo Sovietų Sąjungos gyventojas, tai tuo jo statusas galėjo būti aukštesnis! Žinoma, noras turėti vakarietiškų daiktų, išmokė sovietų sistemoje gyvenusius hipius kūrybiškumo: jei neturi galimybės įsigyti muzikos įrašų, gali juos pasigaminti pats ir klausytis The Beatles iš… senų rentgeno nuotraukų!

Vakarietiška muzika, The Beatles, The Doors ir visas rokenrolas padėjo sovietų jaunimui geriau išreikšti save ir savo individualumą. Be to, The Beatles ir George’o Harrison’o kuriamos dainos taip pat paskatino domėjimąsi rytų religijomis – induizmu, krišnaizmu bei budizmu. O tai sovietmečiu buvo labai drąsu – juk Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė ir religinės praktikos kontroliuotos bei draustos!

Tarp hipių buvo paplitęs klajokliškas gyvenimo būdas: vasaras jie dažnai leisdavo Baltijos valstybėse, o žiemas – kur nors Sovietų Sąjungos pietuose. Vienas svarbesnių hipių judėjimo centrų SSRS buvo dabartinės Ukrainos miestas Lvovas. Jo hipiai rinkdavosi ir laiką leisdavo Lychakivs’kyj kapinėse, didžiausiose ir seniausiose mieste. Tai buvo puiki vieta meniškoms sieloms – apgriuvę kapinių sienos, kurias jaunuoliai dabino Jimi Hendrix portretais ir įvairiais angliškais šūkiais, pavyzdžiui, „Make love, not war“. Aštunto dešimtmečio viduryje hipiai jau tapo įprastu miesto vaizdu. 1974-aisiais savo dienoraštyje Andrei Vadimov, penkiolikmetis moksleivis iš Dnepropetrovsko, aprašė apsilankymą Lvove: „Tai buvo tarsi kelionė į tikrus vakarus. Kitaip nei mūsų mieste, Lvovas yra atviras užsieniečiams. Lvovo gatvėse netgi sutikome amerikiečių ir kanadiečių turistų. Pirmą kartą gyvenime mačiau užsieniečius ir girdėjau juos kalbant tikra anglų kalba, mano mėgstamiausia kalba, ta, kuria The Beatles atliko savo dainas.“

Rokenrolas gimė kaip maištinga muzika, bet vakaruose ji tapo meno forma bei gyvenimo būdu, o sovietinėse valstybėse rokenrolo muzikos ir kultūros egzistavimas iš esmės liko pogrindyje. Istorikas ir rašytojas Mikhail Safonov prisimena, jog pirmą kartą apie The Beatles sužinojo 1965 m. perskaitęs straipsnį žurnale „Krokodil“: informacija apie šią kultinę grupę nebuvo visiškai uždrausta, tačiau dažniausiai pristatoma iš neigiamos pusės. Pavyzdžiui, per Leningrado radiją pristatant dainą „A hard day’s night“, buvo pridėta – daina apie meilę pinigams.

Bitlomanai Sovietų Sąjungoje persekioti, o kuo labiau buvo persekiojama tai, ką mylėjo visas pasaulis, tuo ryškiau matėsi sovietinės sistemos neteisingumas ir veidmainystė. The Beatles stiliaus šukuosenas nešiojančius jaunuolius stabdydavo gatvėje ir per prievartą milicijoje apkirpdavo. Iš tiesų, The Beatles muzika buvo draudžiama ne tik dėl kapitalistiškos vakarų kultūros invazijos. Svarbiausia priežastis – bitlomanija kėlė grėsmę sovietiniam režimui. Su The Beatles užaugo nauja SSRS karta, kuri vertino laisvę. Be meilės laisvei totalitarinis SSRS režimas nebūtų taip lengvai palaužtas. Bitlomanija skverbėsi į kolektyvinį mąstymą, sovietų piliečiai ėmė suprasti, jog individualizmas nėra blogai. Priešingai, tai – viena svarbiausių žmogaus vertybių. The Beatles skleidė žinią apie meilę ir laisvę, ko taip trūko SSRS.

Atvirai antisovietines idėjas hipiai pradėjo reikšti kiek vėliau. Vis dažniau jų gretose nuskambėdavo politiniai šūkiai. Švęsdami savo judėjimo dvidešimtmetį, per įvairias manifestacijas SSRS hipiai pabrėžė savo siekius: meilė, lygybė, brolybė, branduolinis nusiginklavimas, įtampos tarp rytų ir vakarų panaikinimas, žodžio laisvė, teisė išvykti iš SSRS, demokratiška valdžia. Taigi, hipių reikalavimai jau buvo beveik analogiški disidentų reikalavimams. Todėl nieko keisto, jog devinto dešimtmečio pabaigoje hipiai nebesistengė pabrėžti savo atsiskyrimo nuo sovietinės visuomenės, o jungėsi prie disidentų grupių.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje su The Beatles užaugusi karta pakeitė SSRS valdžioje buvusius Brežnevo laikų valdininkus. Rokenrolas Rytų Europoje ir SSRS padėjo visuomenei tapti liberalesnei, mažiau konformistiškai ir buvo ryški demokratizacijos proceso dalis. Per 30 metų rokenrolo grupės tapo oficialaus pasipriešinimo įrankiu bei privertė valdžią pripažinti roko muziką socialistinėse valstybėse.

Roko muzika išbudino ir Lietuvą: čia įkvėptos vakarietiškos muzikos kūrėsi vietinės grupės: „Aisčiai“, „Bočiai“, „Gintarėliai“, „Kertukai“, „Eglutės“, „Bitės“, „Kėkštai“, „Hiperbolė“ ir t.t., o jų kūrybos valdžia nevaržė, nes tikėjosi taip turėti atsvarą The Beatles ir Vakarų kultūrai. 1987-1989 m. Lietuvoje vyko „Roko Maršo“ festivaliai, kuriuose atvirai remtos Sąjūdžio idėjos, palaikytas Lietuvos nepriklausomybės siekis ir mojuota trispalvėmis. Grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas sakė, jog „Roko Maršas“ padėjo žmonėms mokytis laisvės, viešo kalbėjimo, viešo buvimo – tai buvo tikra demokratijos mokykla. Mokykla, kurioje išmoktos pamokos atnešė Dainuojančią Revoliuciją ir ilgai lauktą laisvę.

Istoriją galima pasakoti ir atbulai, kaip tą daro puikus „Kurzgesagt“ animuotas klipas, kuriame žiūrovui pastoviai primenama, kiek nedaug kai kurie įvykiai nutolę vienas nuo kito.
Dar daugiau, čia pristatoma ir ateities istorija, kurią galime numatyti. Galiausiai padaroma svarbi išvada apie tą pasimatymą, į kurį taip jo/s ir nepakvietei.

O BBC kviečia per penkias minutes susipažinti su dviem milijonais pasaulio istorijos metų ir į pagalbą pasikviečia 100 objektų.

Žymiausias koncentratas, sklandantis tinkle, yra intensyvus ir juokingas video ir muzikos kūrėjo Bill Wurtz 19 minučių epas, pavadintas „Viso pasaulio istorija, manyčiau“. Nuo visatos pradžios iki pat šių dirbtinio intelekto laikų, viskas aprėpiama neįprasto Billo pasakojimo. Greitis toks didelis, kad kvapo atgavimui reikia kas kelias minutes paspausti pauzę. Nenuostabu, kai sužinai, kad šį video Billas kūrė 11 mėnesių. Taip papasakota istorija tapo fenomenaliai sėkminga – jos peržiūros viršija 63 milijonus, o „YouTube” sklando įvairūs remiksai, pavyzdžiui šis, švariakalbis, specialiai mokiniams:

Morgan Spence savo energiją skyrė „Lego“ ir, atrinkęs keliolika istorinių įvykių, atgaivino, juos kaladėlėse.

Vilniaus universiteto rektorius, istorijos mokslų daktaras, medievistas prof. dr. Rimvydas Petrauskas pasakoja, kam istorikui reikalinga vaizduotė.

Neretai atrodo, kad muzikinės klausos stokojančio žmogaus dainavimas skamba kaip klaida, o muzikinė raiška – tai tik apdovanotųjų reikalas, tačiau menininkė ir kompozitorė Lina Lapelytė siūlo įsiklausyti į ne tik klausą. Intonavimo stoką ji sugretina su dilgėlėmis, kuriose gausiai slypi naudingųjų savybių.

Inspiruoti menininkės svarstome apie prislopintų balsų reikšmę istoriniame kontekste. Kodėl dažnai unikalumas nutildomas – tarsi būtų mėginama išrauti dilgėlę? Ir ką mums kužda augalai bei kaip niūniuoja pupos?

Laidos svečiai: menininkė, kompozitorė Lina Lapelytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.

Per itin trumpą laiką homo sapiens įleido savo šaknis į planetos dirvą taip giliai, kad jo veiklai ir statusui įvardinti buvo pasiūlytas naujas geologinės epochos pavadinimas. Antropocenas, dar žinomas kaip žmogaus veiklos epocha, mums leidžia pasijusti ypatingais ir svarbiausiais planetos veikėjais. Kita vertus, vis dar prastai įsisąmoniname, kad Žemės resursai nėra neišsemiami, o pažaboję vandenį, orą bei žemę pradėjome keisti gamtinius procesus nesugrąžinama linkme.

Taigi, ar gerai suprantame pasaulį, kurį keičiame savo gyvenimu? Kokios jame iškyla atsakomybės ir būtinybės? Kitaip tariant – kam įpareigoja dviprasmiškas antropoceno vardas?

Į šį klausimą atsako: menininkai, architektai, teoretikai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė.

Žmonės gimsta aplinkoje, kurioje gausu įvairiausių mūsų tapatybę formuojančių mitų, istorijų bei vaizdinių. Tokiu būdu tampame įvairialypėmis būtybėmis – kiekviena su savu vaizdinių ir įsitikinimų rinkiniu. Kita vertus, norėdami atrasti savo išskirtinumą, susiduriame su daugybę iššūkių, glūdinčių tiek mūsų visuomenės prigimtyje, tiek ir mūsų kalboje.

Taigi – ką reiškia atrasti savastį šiandienos pasaulyje? Kaip tai keičia mūsų santykius su kitais? Ir kiek mūsų tapatybėje išlaikyti pagarbą ir dėmesį kitiems?

Į šiuos klausimus atsako: menininkė Anastasija Sosunova, menininkė Agnė Jokšė, fotomenininkė Dovilė Dagienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.

Kodėl mes priklausome būriui kitų žmonių ir kas mus jungia? Gal jau rytoj galėtumėm sukurti savo naują tautą, kalbą ir bendruomenę? Leidžiamės tyrinėti ir kurti priklausymo istorijas kartu su vizualaus meno kūrėja Anastasia Sosunova.

Viso pasaulio ekologiniai aktyvistai suskubo teikti pasiūlymą: masyvus plastiko atliekų kalnas viduryje Ramiojo vandenyno turėtų būti oficialiai priimtas į Jungtinių Tautų šalių būrį. Užsidegimas slypi ne tik galimybėj turėti oficialų pasą, vėliavą ar valiutą – šia iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į katastrofiškai beaugančią vandenynų taršos problemą. Ar tapsmas šiukšlių salos piliečių padėtų išspręsti šį aplinkosauginį galvosūkį?

Muziejus yra pakankamai naujas išradimas meno istorijoje. Bet ar jis vis dar reikalingas žinių skaitmenizacijos ir meno demokratiškėjimo epochoje? Ar artefaktai bei kolekcijos ir toliau slėpsis už pertvarų, o gal muziejai pasiryžę keistis?

• Atsiųsk atvirutę iš praeities.
• Tau reikia: (a) nufotografuoti arba nupiešti kokį nors istorinį įvykį (nepatikėsime, kad nemoki keliauti laike); (b) įkelti šį vaizdą į savo „Instagram“ paskyrą; ir (c) trumpai jį aprašyti.