Žiūrėk video apie 
Kai prisistatai, kad esi filosofas, tau ne retai žmonės atsako: „Aš irgi“. Suprask, visi mes čia filosofai. Tada klausia toliau: „O ką iš tikrųjų dirbi?“. Ir tame yra tiesos. Filosofais gali būti visi.
Filosofuoti pradedame vos tik užduodame klausimą „kas čia?”, tai nutinka kai mums būna kažkur dveji metai 👶. O kai trejų išlemename burtažodį „kodėl?”, esame netoli Nyčės. 🤔
Tiesa, netrukus išgirstame atsakymų ir jais pasitenkiname. Tuo tarpu filosofiją žmonės sugalvojo kaip savęs ugdymo techniką klausinėjant. Tarsi vis to paties iš kitos pusės❓. Todėl svarbu nesustoti klausti, išmokti vis naujų būdų pabaigti sakinį.
Klausti kartais net svarbiau nei atsakyti. Nes atsakymas dažnai yra taškas. O klaustukas reikalauja dar bent vieno sakinio.
Platonas savo dialoge „Valstybė“ pristato garsiąją olos alegoriją – pačią garsiausią filosofinę istoriją apie tai, kaip perkurti savo gyvenimą išsilaisvinant iš mus supančio kalėjimo. Anot jo, mūsų egzistavimą galime prilyginti gyvenimui tamsioje oloje. Įsivaizduokime jos gyventojus, kurie surakinti grandinėmis visą gyvenimą praleido jos viduje ir šitaip įtikėjo šios vietos tikrumu. Prikaustyti, kad net galvos negalėtų pasukti, jie priversti visą laiką žiūrėti viena kryptimi. Sienos čia tamsios, saulės šviesa niekada nepatenka vidun, tačiau už jų nugaros kampe dega laužas. Regėti įmanoma tik šešėlius, kurie krenta ant sienos, kai priešais ugnį kažkas praneša kokį nors daiktą ar figūrą.
Pripažinkime, visa tai gerokai primena kino teatrą – už nugaros projektorius, priekyje ekranas, per vidurį žiūrovai. Kadangi stebėtojai visą dėmesį nukreipę viena kryptimi, kai net į šalis sukiotis yra sudėtinga, jie priversti įtikėti, kad šešėliški fantomai yra pati tikriausia tikrovė. Tačiau pradėjęs mąstyti ir pasitelkęs filosofinį svarstymą žmogus išsilaisvina iš grandinių ir gali ne tik apsisukti, bet gal net surasti kelią anapus olos.
Pirmiausia jį apakina saulės šviesa bei jos atspindžiai. Bet apsipratęs, jis netrunka suprasti, kad pasaulis yra kur kas turtingesnis nei atrodė patamsiuose. Galiausiai jis supranta, kas yra tikrieji ir gerai apšviesti daiktų pavidalai. Išvysta gėlęs, paukščius, medžius, žvaigždes taip, kaip jie ir atrodo. Šis išsilaisvinęs žmogus nusprendžia grįžti į olą ir nušviesti visą reikalą savo vis dar įkalintiems draugams. Tačiau vietoje to, kad juo patikėtų, olos kaliniai tik išjuokia regėtoją, o galiausiai pasikėsina jį nužudyti.
Ši Platono alegorija yra istorija apie kūrybą, kuri gali būti suprasta kaip noras išsiveržti iš mus įkalinusios aplinkos. Tai reiškia – paneigti banalybes, klišes, aplinkinių nuomonę ir viską, kas priklauso olos šešėlių pasauliui.
emoji pratimas
Kartais tikras kalėjimas padeda pakeisti gyvenimą ir išsilaisvinti – pirmiausia, savo galvoje. Vienas įdomiausių šiandienos filosofų Bernardas Stiegler’is buvo nuteistas už ginkluotą apiplėšimą. Nelaisvėje įgijęs daug laisvo laiko, jis kameroje susidomėjo filosofija. Uždara erdvė jį privertė permąstyti, kaip ir kam skiriamas laikas.
Perskaitęs Epikteto raštus, Stiegler’is nusprendė pradėti eksperimentą su savimi, kurio esmę sudarė jau Platono dialoguose sutinkama ir stoikų išplėtota meletės technika. Meletė, mąstymo ir kontempliacijos mūza, stoikų filosofijoje išreiškia įvairius pratimų kompleksus, kurių pagalba koreguojama žmogaus gyvensena, įpročiai ir nusiteikimas. Tai savotiška vidinio gyvenimo pratybų forma, kurios esmė yra kasdienė disciplina. Ją praktikuojantis siekia ne tik suprasti idėjas, bet ir jas atgaivinti savo prote ir tokiu būdu pakeisti save.
Pirmiausia Stiegler’is pradėjo nuo knygų. Rytais jį kankindavo nemalonūs sapnai, todėl, siekdamas užsimiršti, jis griebdavosi Stéphane’o Mallarmé raštų. Vos perskaitęs eilėraštį ar prozos kūrinį vieną kartą, Stiegleris imdavo jį skaityti antrą kartą. Paskui dar kartą. Prie trumpo teksto praleisdavo pusę valandos, kartodamas tą patį veiksmą – nors ir nesistengdamas išmokti atmintinai, tik iki galo suprasti tai, kas parašyta.
Vakarais pereidavo prie romanų, kartodamas tą patį procesą. Ilgainiui šis žmogus beveik nustojo kalbėti, didžiąją dalį laiko praleisdamas tyloje ir rašytinių tekstų pasaulyje. Tuo pat metu pamažu ėmė įsiklausyti į save, išgirsdamas, kaip jis yra sakęs, „kitą save“, kuris prabilo ir ėmė jį keisti. Tyla ir tekstai atvėrė tokią jo savasties pusę, kurios jis nebuvo pastebėjęs.
Vėliau jo praktikuotą metodą kitas filosofas Michelis Foucault pavadino „savasties technologijomis“. Štai kaip atrodė kalinio, kuris išėjęs į laisvę tapo vienu garsiausių šiandienos filosofijos profesorių, kasdienių pratybų rinkinys:
1. Kiekvieną rytą – pusvalandis skaitymui. Poemą arba prozos kūrinį reikia perskaityti kelis kartus, kad jį suvoktum iki galo.
2. Lavinti įvairiausių būdų rašymą – ir perimti sąsajas su kitų autorių tekstais.
3. Vakare skaityti romanus.
4. Mažiau kalbėti, daugiau skaityti ir rašyti.
5. Įsiklausyti ir pasižymėti viską, ką išgirsi ir perskaitysi.
6. Pasitelkus vidinę dialektiką kovoti prieš negatyvius vidinius monologus.
Pasipriešinti mūsų abejingumo kalėjimui bei išmokyti aktyvizmo siekia ir įspūdingai veikiantis kolektyvas „The Yes Men“. Jie siekia pakeisti pasaulį, todėl pirmiausia pradeda kurti nuo… vagysčių. Jų tikslas atskleisti didžiųjų korporacijų veidmainystę, kuri paneigia žmogaus orumą ir sukelia aplinkosaugos problemas.
Jie užsiima tapatybių vagystėmis, kartais išleidžia fiktyvų „The New York Times“ laikraštį, filmuoja įvairaus plauko dokumentiką. Jacques Servin ir Igor Vamos siekia įkrauti juos remiančius žmones tarsi baterijas. Todėl naujausia jų iniciatyva yra „The Yes Lab“ – internetinė patyrimų ir žinių sankaupa, – kuri padeda organizuoti milžiniško dėmesio susilaukiančias akcijas ir protestus.
Svarbiausias savo tikslu „The Yes Men“ laiko ataką prieš kapitalo ekonomikos mašiną, kuri sukelia nelygybę ir spjauna į harmoningą santykį su gamta. Jų metodas – tai didelio masto žiniasklaidos spektakliai, kurie netgi gali tiesiogiai įtakoti akcijų kursą. Arba kaip nors kitaip pakeisti pasaulio įvykių tėkmę.
Tarkime, kai įvyko siaubingoji Bhopalio katastrofa, kaltininkė kompanija „Dow Chemical“ atsisakė pripažinti savo atsakomybę. Milžiniškos kompanijos nesujaudino tragiškiausia industrinė nelaimė žmonijos istorijoje, kurios metu 2259 žmonės žuvo, kelis kartus daugiau mirė nuo komplikacijų, o išsiliejusios dujos ir pavojingi chemikalai sužalojo 500000 miesto gyventojų sveikatą.
Po kiek laiko „The Yes Men“ ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Kolektyvo narys Jacques‘as Servinas apsimetė „Dow Chemical“ atstovu ir netrukus pateko tiesiai į BBC eterį. Čia, tiesioginės transliacijos metu, dvidešimtųjų tragedijos metinių proga jis 300 milijonų žiūrovų akivaizdoje pripažino kompanijos kaltę ir pažadėjo išmokėti 12 mlrd. dolerių aukų kompensacijoms. Po šio pareiškimo, „Dow“ akcijų vertė krito 2 mlrd. dolerių, o pati kompanija buvo priversta skubiai atsiriboti nuo tokių pažadų. Tačiau šitaip ji ir vėl pateko į žiniasklaidos ir visuomeninių organizacijų taikiklį.
Kitos „The Yes Men“ aukos nukentėjo kiek mažiau, tačiau dėmesio sulaukė panašiai. Prisistatę Pasaulio prekybos organizacijos atstovais, jie keliavo po konferencijas, siūlydami iš naujo legalizuoti vergiją. Svarbiausioje naftos konferencijoje aktyvistai apsimetė „ExxonMobil“ darbuotojais ir pristatė tariamą tyrimą, kurio išvada skelbė, kad globalinė katastrofa čia pat. Kita vertus, pergyventi nereiktų, nes naftą galima gaminti iš žmonių palaikų.
Šokiruojantys ir nepatogūs provokatoriai kapitalizmo cinizmui atsako rimto veido ironijos maištą. Jie pasitelkia korporacijų retoriką, tačiau apkartinta ją žiauriu atvirumu. Ir laimi tiesą, kuri nugali pinigus. Bent trumpam.
„Klaidinga manyti, kad mokykloje mes visiškai nieko nepatiriame, o tik įgyjame žinių“ – teigė J. Dewey.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto edukologė, mokymų vadovė dr. Sandra Kairė kalba apie John Dewey – mokslininką, kuris pradėjo kalbėti apie mokymąsi kaip aktyvią veiklą.
Planeta, kurią vadiname savo namais, šiandien grasina potvyniais, sausromis, išnykimu ir katastrofomis. Ji nepaiso mūsų ateities planų ir neatsižvelgia į žmogiškuosius interesus.
Ji elgiasi kaip Gaja – kerštinga Žemės deivė. Tuo pačiu graikų mitologijos vardu įkūnijama ir mokslinė teorija, kurią dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė ir ištobulino britų chemikas Jamesas Lovelockas ir amerikiečių mikrobiologė Lynn Margulis. Jie mūsų planetą suvokė kaip savireguliacinę sistemą – tarpusavyje susijusių ryšių tinklą, kurio dėka bendradarbiauja gyvoji ir negyvoji gamta. Taigi, kas šiandien yra Gaja? Pykčio ir atpildo trokštanti galia, ar gyvybės balansą palaikančios planetos vardas?
Laidos svečiai: muzikos kūrėjas, poetas, publicistas Žygimantas Kudirka, Vilniaus universiteto, Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov.
Dar nuo pradinuko suolo mūsų klausinėja – kaip atrodys ateitis. Kasdien mėginame nuspėti, koks bus oras ar draugų reakcija nusikirpus plaukus. Žinios mirga ekonominio augimo ar elektros kainų prognozėmis. Kiek rečiau susimąstome – kokį priverstinį pokytį išgyvens Kinijos gyventojai prasidėjus Amazonės miškų dykumėjimo procesui. Arba – kaip ateityje keisis mokyklos samprata bei funkcija. Daugeliu atveju atsakymų nesuteiks net ilgamečiai ir jautrūs apmąstymai. Tad, jeigu ateitį valdo neapibrėžtumas, gal ją gali paaiškinti atsitiktinumų teorija?
Laidos aiškiaregiai: menininkas Robertas Narkus, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Lilija Duoblienė.
Ilgus metus žmogus gamtą regėjo kaip savo naudos ir dominavimo sferą. Norėdamas išryškinti savąją svarbą, homo sapiens pats save įvardijo ypatingu gyvūnu.
Šiandien palengva imama suvokti, kad ir kiti gyvūnai gali būti ne menkiau svarbūs. Ir ne tik dėl to, kokius vaidmenis jie užima ekosistemų pusiausvyroje. Dažnu atveju gyvūnai slepia niuansuotą pasaulį, kurį dar menkai pažįstame. Jie turi jausmus, sąmonę, jaučia skausmą ir įvairias emocijas. Galbūt todėl šiandien gyvūnų teisės ir aplinkodairos etika įgauna vis svarbesnį vaidmenį.
Tačiau ar tikrai gerai suprantame kitus gyvūnus? Ar jau išmokome jų nepaversti žmogiško pasaulio padarais? Ir kokie pavojai iškyla, kai mėginame pernelyg artimai su jais susibičiuliauti arba pernelyg karštligiškai juos apsaugoti?
Laidos svečiai: menininkė Aurelija Maknytė, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkas – filosofas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Renata Bikauskaitė.
Neretai atrodo, kad muzikinės klausos stokojančio žmogaus dainavimas skamba kaip klaida, o muzikinė raiška – tai tik apdovanotųjų reikalas, tačiau menininkė ir kompozitorė Lina Lapelytė siūlo įsiklausyti į ne tik klausą. Intonavimo stoką ji sugretina su dilgėlėmis, kuriose gausiai slypi naudingųjų savybių.
Inspiruoti menininkės svarstome apie prislopintų balsų reikšmę istoriniame kontekste. Kodėl dažnai unikalumas nutildomas – tarsi būtų mėginama išrauti dilgėlę? Ir ką mums kužda augalai bei kaip niūniuoja pupos?
Laidos svečiai: menininkė, kompozitorė Lina Lapelytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.
Vanduo dažnai siejamas su gyvybės pradžia ir pabaiga. Šis elementas tampa nesuskaičiuojamos galybės organizmų namais, jis keičia geografinį Žemės portretą ir net jungia dinozaurą su žmogumi.
Karštligiškai bandome jį atrasti kitose Saulės sistemos planetose, tačiau vis dar nežinome kas gyvena giliausiose Žemės įdubose. O ar dažnai susimąstome apie kasdienę vandens reikšmę? Kiek jo nešiojame ne tik savyje, bet ir ant savęs? Kiek pripildytų vonių reikia pagaminti vieną gabalėlį šokolado? Ir koks vandens kaip terapeuto vaidmuo?
Apie vandens fenomeną pasakoja: menininkė tapytoja Auksė Miliukaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov.
Ko gero, intuicija – tai vienas iš nedaugelio žmogaus pranašumų dirbtinio intelekto keliamų iššūkių akivaizdoje. Vis dėlto, dažnai interpretuojama kaip analitinio mąstymo priešybė, ši alternatyvaus žinojimo forma nesulaukia tinkamo dėmesio.
Kita vertus, mūsų medžiais laipiojantys giminaičiai vis dar išlaikė puikiai ištobulintą savo nuojautos instrumentą ir geba juo kliautis būtent tada, kai iškyla egzistencinės grėsmės. Taigi, kaip šiandien suprasti intuiciją? Kuo ji ypatinga menininkams, filosofams ar mokslininkams? Ir kuo čia dėtos bakterijos?
Į klausimą atsako: menininkas Robertas Narkus, skulptorius, meno pedagogas bei inžinierius Tomas Martišauskis, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė Urtė Neniškytė.
Per itin trumpą laiką homo sapiens įleido savo šaknis į planetos dirvą taip giliai, kad jo veiklai ir statusui įvardinti buvo pasiūlytas naujas geologinės epochos pavadinimas. Antropocenas, dar žinomas kaip žmogaus veiklos epocha, mums leidžia pasijusti ypatingais ir svarbiausiais planetos veikėjais. Kita vertus, vis dar prastai įsisąmoniname, kad Žemės resursai nėra neišsemiami, o pažaboję vandenį, orą bei žemę pradėjome keisti gamtinius procesus nesugrąžinama linkme.
Taigi, ar gerai suprantame pasaulį, kurį keičiame savo gyvenimu? Kokios jame iškyla atsakomybės ir būtinybės? Kitaip tariant – kam įpareigoja dviprasmiškas antropoceno vardas?
Į šį klausimą atsako: menininkai, architektai, teoretikai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė.
Nuviliančios naujienos – ateitis mums nežada nieko konkretaus ir stabilaus. Neapibrėžtų ir daugialypių scenarijų akivaizdoje vis dažniau susimąstome apie švietimo ir ugdymo reikšmę. Mokykloje pradedame savo pirmąją pažintį su mus supančia aplinka, žmonėmis bei gyvūnais. Čia formuojasi būsimųjų vizionierių, mąstytojų, mokslininkų ir aktyvistų asmenybės, čia išpurenama dirva pasaulio ir žmogaus santykių modeliams.
Taigi, kokia bus ateities mokykla? Ko joje galima išmokti? Ir kas bus jos mokytojos ir mokytojai?
Laidos svečiai: Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė Lilija Duoblienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas.
Žmonės gimsta aplinkoje, kurioje gausu įvairiausių mūsų tapatybę formuojančių mitų, istorijų bei vaizdinių. Tokiu būdu tampame įvairialypėmis būtybėmis – kiekviena su savu vaizdinių ir įsitikinimų rinkiniu. Kita vertus, norėdami atrasti savo išskirtinumą, susiduriame su daugybę iššūkių, glūdinčių tiek mūsų visuomenės prigimtyje, tiek ir mūsų kalboje.
Taigi – ką reiškia atrasti savastį šiandienos pasaulyje? Kaip tai keičia mūsų santykius su kitais? Ir kiek mūsų tapatybėje išlaikyti pagarbą ir dėmesį kitiems?
Į šiuos klausimus atsako: menininkė Anastasija Sosunova, menininkė Agnė Jokšė, fotomenininkė Dovilė Dagienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas.
Planeta iš žmonių – tik minties eksperimentas ar ateities realybė? Kylame į žinių kosmosą kartu su Julijonu Urbonu, menininku bei tarpdisciplininiu tyrėju.
Ar kada susimąstėte, kad tai, ką regime gamtoje, nėra tikra? Galbūt tai – tik žmogaus vaizduotės padarinys? Pasiklysti šios pamokos žinių ir idėjų tankmėje neleis architektai, kuratoriai Jurga Daubaraitė bei Jonas Žukauskas.
Kai kam – priešas nr. 1, o štai menininkei Linai Lapelytei – muzikinio įkvėpimo šaltinis. Išraukime nusistovėjusį požiūrį į dil*gėles šioje videopamokoje.
Kokios gyvybės formos slepiasi sustingusiuose kalcio karbonatuose? Metas prakalbinti sienas: kartu su menininku Domu Noreika išjudinsime gyvybės paslaptį, besislepiančią griuvėsiuose.
Kodėl mes priklausome būriui kitų žmonių ir kas mus jungia? Gal jau rytoj galėtumėm sukurti savo naują tautą, kalbą ir bendruomenę? Leidžiamės tyrinėti ir kurti priklausymo istorijas kartu su vizualaus meno kūrėja Anastasia Sosunova.
Kas, jei mes turime visai ne 5 jusles, o visas 6 – t. y. mums paklūsta dar ir intuicija? Kaip naudotis šiuo 6-ojo pojūčio instrumentu nagrinėjame su meno inžinieriumi Tomu Martišauskiu.
Greičiausiai anksčiau ar vėliau nebe vienetai žmonių, bet nemažas būrys mieliau rinksis, kad elementariuose sakiniuose jų lytis liktų neįvardinta. Bet ar įmanoma transformuoti, pakeisti mums gerai pažįstamą kalbą? Į šį klausimą bando atsakyti Agnė Jokšė.
Kuo ypatingas žmonių intelektas? O gal jis paprastai atkartojamas? Kaip dirbtinis intelektas keičia ir vis dar keis mūsų suvokimą apie smegenis, žmogišką tapatumą, emocijas? Ar jausmai, tai paprasčiausi algoritmai? Kokie džiaugsmai ir pavojai slypi už žodžių „ketvirtoji pramonės revoliucija“?
Prieš migrantams įkuriant Jungtinių Valstijų „tautos katilą“, tą jie pirmiausia padarė Europos žemyne. Žmonės klajojo, keliavo ir kėlėsi svetur nuo neatmenamų laikų. Kaip ši nepastovumo būsena pakeitė žmonijos genetiką ir identitetą? Ką mums reiškia sąvokos „svetimas“ ir „savas“?
Viso pasaulio ekologiniai aktyvistai suskubo teikti pasiūlymą: masyvus plastiko atliekų kalnas viduryje Ramiojo vandenyno turėtų būti oficialiai priimtas į Jungtinių Tautų šalių būrį. Užsidegimas slypi ne tik galimybėj turėti oficialų pasą, vėliavą ar valiutą – šia iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į katastrofiškai beaugančią vandenynų taršos problemą. Ar tapsmas šiukšlių salos piliečių padėtų išspręsti šį aplinkosauginį galvosūkį?
Žaidimai nori nenori atsiranda kiekvieno augančio organizmo kasdienybėje. Mes žaidžiame vieni, kviečiame kitus ir buriamės į grupes, norėdami gerai praleisti laiką. Mes patys kuriame žaidimus ir perrašome taisykles.
Tačiau žaidimai turi galią kurti ir mus pačius: keisti mūsų elgesį, emocijas, suvokimą ir standartus. Tai kuri pusė laimi?
Virusai tapo ne tik nematomu organizmu, bet netikėtai ir visa aprėpiančia pastarųjų dienų aktualija. Virusas – tai priešas, visi spėjome įsitikinti savo patirtimi. Bet ar stebėjome įvykius pakankamai atidžiai? Galbūt pamiršome, jog virusai ne tik griauna, bet ir pastūmėja mus kurti?
Ar senovės graikų palikimas – demokratija – iš tiesų geriausia valdymo forma? XXI a. neišvengiamai asocijuojamas su demokratijos pergale, tačiau jei tai tiesa, kaip paaiškinsime tokį platų spektrą išlikusių valdžios rūšių visame pasaulyje? O ar tu sugebėtum įkurti tobulą valstybę?
Kūrybos ekspertai nuo seniausių laikų buvo menininkai. Tačiau šiandien šios temos griebiasi psichologai, neuromokslininkai ir edukologai. Ar galime kūrybingumą tirti moksliškai? Ar jį įmanoma pamatuoti? Ir amžinas klausimas – ar genijais gimstama ar tampama?
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
