Žiūrėk naują video 
Prisiminiau tokį biologą Joshua Lederber’gą. Jis pasižymėjo lakia fantazija, matyt, todėl ir gavo Nobelio premiją 🏅. Mąstydamas apie visokias reakcijas, Lederberg’as pats įsivaizduodavo, kad yra bakterija. Gal man jau laikas išskleisti DNR, pats sau sakydavo Joshua, svajodamas apie tai, kad paniro į visokias organizmų terpes 🦐🦎🐒🦔.
Biologija, nenoriu įžeisti kitų pamokų, yra įdomiausia pasiutėlė iš visų. Žmonės konstruoja humanoidus arba grinder’iuoja, kalba apie transhumanizmą 👩🎤 👨🎤 ir biopankavimą 🧛♀️ 🧛♂️. Ir aš jau nebesuprantu, kur yra žmogaus ribos ir ką Darwin’as pasakytų.
O gal paaiškėtų, kad nėra jokių žmonių, vien tik holobiontai? Juk, pasirodo, mumyse sugyvena milijoninės bakterijų ir įvairių rūšių bendrijos. Kitą kartą, kai norėsi pasakyti, „aš manau“, verčiau sakyk, „mūsų organizmų asociacija mano“.
🙌 Mūsų organizmų asociacija pasitarė ir nusprendė, kad ateityje pasuose žmonės turės daugiau apibūdinimų, nei tik pagal lytį ir tautybę.
XX a. viduryje Joseph Murray‘us mėgino išsiaiškinti galimybę persodinti organus. Jis buvo praktikuojantis chirurgas, tad tyrimo objektais pasirinkdavo ne tik operuojamus pacientus, bet taip pat ir gyvūnus arba negyvėlius. Tuo metu didžiuoju medicinos ir biologijos iššūkiu tapo laiko problema – kai išėmus vieną organą ir pakeitus jį kito žmogaus kūno dalimi, nutrūksta pirmojo funkcionavimas, o naujai persodinamas organas vis dar neveikia.
Murray’us yra prisipažinęs, kad visada domėjosi įvairiais menais ir kūrėjų biografijomis. Jį traukė modernioji tapyba ir klasikinė muzika. Negana to, ir jo žmona buvo puiki pianistė. Kartą išėjęs pasivaikščioti chirurgas galvoje išvydo fortepijono vaizdinį, kuris jam priminė inkstą. Tada chirurgas ėmė įsivaizduoti, kad inksto persodinimo operacija galėtų būti prilyginta procesui, kai vienas grojantis fortepijonas pakeičiamas kitu grojančiu fortepijonu.
Regėdamas visą situaciją taip, tarsi ji dėtųsi savo namų svetainėje, mokslininkas vizionierius ėmė suprasti, kad abiejų fortepijonų neįmanoma sutalpinti vienas šalia kito, nes taip nebūtų įmanoma atidaryti durų – kitaip tariant, organams toje pačioje erdvėje tiesiog neužtenka vietos.
Kita vertus, atsirado ir daugiau analogijų – senojo fortepijono grojimas galėtų būti išnaudotas naujojo suderinimui jį, t. y., imuniteto palaikymui. Naująjį instrumentą, kurio kojos ir jį lydinti kėdutė Murray’aus vaizduotėje atitiko įvairias anatomines dalis (pvz., anastamozes, šlapimtakius ir pan.), derėjo patalpinti ten, kur jį taptų įmanoma apsaugoti, – t. y., kitame kambario kampe. Vadinasi, ir naująjį inkstą taip pat reikėjo laikyti ne per arti pūslės, bet ir atokiau nuo sergančiojo inksto, kad būtų užtikrintas drenažas ir kraujo cirkuliacija.
Galiausiai, paaiškėjo, kad, palikus ligotą inkstą (arba senąjį instrumentą) savo vietoje, atsirado galimybė išspręsti ir laiko problemą. Vienas inkstas pakeičiamas kitu tarsi du fortepijonai – pirmiausia prijungiamas sveikasis, o tik tada pašalinamas sergantysis.
Reikia pažymėti, kad šią problemą vienu metu pasaulyje sprendė šimtai, o gal net tūkstančiai kvalifikuotų medikų ir mokslininkų. Jiems visiems pakako žinių ir išmanymo, tačiau trūko netikėto požiūrio, kurio negalėjo pasiūlyti nei biologija, nei medicina. Vienintelis Joseph Murray‘us sujungė išskirtinę kompetenciją su kūrybiniu mąstymu. Tokiu būdu analogija su meniniais fortepijonais atvėrė naujas galimybes išsaugoti žmonių gyvybes. 1954 m. šis chirurgas atliko pirmąją sėkmingą organų persodinimo operaciją. 1990 m. už šį atradimą jis apdovanotas Nobelio premija.
emoji pratimas
Šiandien ši burtų lazdelė tapo realybe – ji vadinama genetiniu redagavimu. Ir nors visi variantai atrodo patraukliai, mokslininkai yra sutarę, kad bet koks žmogaus gerinimas yra pavojingas. Tokio proceso grėsmės puikiai atskleistos filme „Gataka“ (Gattaca, 1997 m.).
Jame vaizduojama netolima ateitis, kurioje taps įmanoma ištirti ir ištaisyti naujagimių mutacijas, kurios gali trukdyti jų gyvenimo sėkmei. Tačiau tai sukelia susiskaldymą ir įtampas tarp turtingųjų ir pagerintųjų bei tų, kurie neturi tokios galimybės. Pažiūrėk filmo anonsą čia. O jei rasi laiko – ir visą filmą.
Žmogus be vandens galėtų išgyventi maždaug 100 valandų, ištvermingi kupranugariai – 10 dienų, bet ar esate girdėję apie lėtūnus (lot. tardigrada), galinčius be vandens iškentėti net kelis dešimtmečius? Tai maždaug 0,3-0,5 mm dydžio gyvūnėliai, dar kitaip vadinami „vandens meškučiais“ arba „samanų paršiukais“. Lėtūnai – gyvas pavyzdys, kokia kūrybinga gali būti gamta! Jie yra poliekstremofilai. Tai reiškia, jog prireikus jie gali išgyventi pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Dėl šios priežasties vandens meškučiai yra paplitę visuose žemynuose, įskaitant ir Antarktidą. Jų galima rasti dykumose, ledynuose, jūrose, džiunglėse ir net aukščiausių kalnų viršūnėse! Tačiau daug dažniau jie patogiai gyvena gėlame vandenyje, samanose, pakrantėse ar kopose. Didelė tikimybė, jog jų galėtumėte aptikti net savo kieme.
Ekstremalai lėtūnai gali ištverti ne tik labai aukštas, iki 150 ˚C, temperatūras. Jiems nebaisus ir šaltis. Vandens meškučiai net keletą dienų galėtų išgyventi -200 ˚C temperatūroje. Negana to, kai kurios lėtūnų rūšys net nemirkteli atsidūrusios 6000 atmosferų slėgyje. Tai yra maždaug šešis kartus aukštesnis nei giliausiose vandenynų įdubose esantis slėgis. Taip pat, yra įrodymų, jog lėtūnai Žemėje gyveno jau prieš 530 milijonų metų. Manoma, jog dėl ypatingų savo savybių jie atlaikė visus penkis masinius rūšių išnykimus.
Išgirdus apie tokiomis supersavybėmis pasižyminčius padarus pirmiausia galvoje susikuriame grėsmingai atrodančio gyvūno vaizdinį. Tačiau iš tiesų lėtūnai vandens meškučiais vadinami ne veltui. Tai gana linksmai atrodantys putlučiai, keturias poras kojų turintys organizmai. Meškučiais jie praminti ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir judėjimo, kuris primena lėtai einantį ir į šalis krypuojantį lokį. Lėtūnų anatomija gana paprasta, jie neturi specializuotų kvėpavimo organų, ar kraujotakos sistemos. Jų dujų apykaita vyksta kūno paviršiuje. Lėtūnams charakteringą išvaizdą suteikia vamzdelį primenanti ir aštrių plokštelių pilna burna. Nors kai kurios tokiais dantimis apsiginklavusios vandens meškučių rūšys yra plėšrios, didžioji dalis lėtūnų minta augalais, pirmuonimis ir bakterijomis.
Viena įspūdingiausių lėtūnų savybių yra gebėjimas ištverti ilgus sausros periodus. Gerai žinoma, jog visiems organizmams vanduo yra gyvybiškai svarbus. Be jo, neįmanomos metabolizmo reakcijos – kiekvienoje gyvoje ląstelėje vykstančios cheminės reakcijos, dėl kurių jos gali augti, daugintis, reaguoti į aplinką ir judėti. Jei vanduo yra gyvybės pagrindas, kaip lėtūnams pavyksta be jo išbūti tokį ilgą laiko tarpą? Negaudami vandens šie padarėliai susisuka į mažą kamuoliuką ir pereina į kriptobiozės būseną. Jos metu lėtūnų organizmas ima gaminti medžiagą, užpildančią jų ląsteles. Kai kurie ląstelių komponentai, tokie kaip DNR molekulės, baltymai ar membranos, yra jautrūs dehidratacijai. Kriptobiozės metu pasigaminusi medžiaga apgaubia šiuos ląstelių komponentus ir neleidžia jiems deformuotis, suirti ar jungtis tarpusavyje. Tokiu būdu ląstelės yra tarsi sustingdomos ir lėtūnų metabolizmas sulėtėja iki 0,01 % įprasto metabolizmo lygio. Organizmui pagaliau gavus vandens, užpildančioji medžiaga ištirpsta, o komponentai išlieka sveiki ir nepakitę – tuomet lėtūnai lyg niekur nieko nubunda iš miego ir toliau sėkmingai funkcionuoja.
Taip pat, lėtūnai yra puikūs astronautai! 2007 metais vykdant Foton-M3 misiją, jie dvylika dienų buvo palikti atvirame kosmose. Visų nuostabai – daugiau nei du trečdaliai lėtūnų buvo sėkmingai atgaivinti. Negana to, kai kurie tokiomis sąlygomis dar ir padėjo kiaušinius! Atrodo neįtikėtina, nes žmogui, išėjusiam į atviro kosmoso vakuumą be specialaus skafandro, tuoj pat užvirtų kraujas ir jis žūtų. Tiesa, vakuumas ir šaltis nėra vieninteliai kosmoso pavojai. Viena didžiausių problemų, dėl kurios žmonėms kol kas pavojinga keliauti į Marsą, yra jonizuojanti radiacija. Kosmine spinduliuote paveiktos ląsteles žūva arba ima mutuoti, o tai sukelia piktybinių navikų formavimąsi. Panašu, jog tai lėtūnams negalioja, nes jiems grįžus į Žemę, nebuvo nustatyta jokia radiacijos sukelta žala. Japonų mokslininkai pabandė išsiaiškinti kur slypi lėtūnų supergalios paslaptis. Tirdami vandens meškučių genomus – organizmo genetinę medžiagą, kurioje užkoduota DNR – jie nustatė, jog šie gyvūnai turi baltymą, kuris tarsi skydas apsaugo nuo pavojingos radiacijos. Nuostabu tai, jog įterpus šį baltymą į žmogaus ląsteles, neigiamas spinduliuotės poveikis sumažėjo net 40 %. Taip pat, tyrimų rezultatai atskleidė, jog lėtūnai turi 16 antioksidacinių fermentų, kai tuo tarpu dauguma kitų gyvūnų turi tik 10. Negana to, buvo nustatyta, jog vandens meškučiai turi keturis DNR atkuriančius genus, o kiti gyvūnai tik po vieną tokį geną. Mokslininkai savo kūrybingumu vejasi gamtą. Galbūt išsiaiškinus lėtūnų atsparumo kosminei radiacijai paslaptis, bus galima rasti būdus, padėsiančius sumažinti spinduliuotės žalą žmogui. Norint tapti tarpplanetine civilizacija, tai būtų gana didelis žingsnis pirmyn.
Tačiau tai toli gražu ne vieninteliai pašėlusių lėtūnų nuotykiai kosmose. Apie nutrūktgalvišką jų kelionę galima buvo išgirsti ir 2019 metų balandį Mėnulyje sudužus Izraelio zondui „Beresheet“. Pastarasis greta žmogaus DNR mėginių gabeno ir kelis tūkstančius lėtūnų. Tuomet daugelis ėmė piktintis Žemės palydovą užteršus gyvais organizmais. Tačiau atlikus krovinio judėjimo analizę, Izraelio agentūra nustatė, jog iš nikelio pagaminta lėtūnus talpinusi dėžutė turėjo likti nepažeista. Kita vertus, net jei lėtūnai ir būtų išsibarstę Mėnulio paviršiuje, norint juos atgaivinti iš kriptobiozės būsenos, būtų reikalingas vanduo. Tokiu atveju galime atsikvėpti – pavojus, jog šie mažieji gyvūnai okupuos Mėnulį, negresia.
Vandens meškučiai yra tikri pionieriai ne tik kosmose, bet ir Žemėje. Nebijodami ekstremalesnių aplinkos pokyčių, lėtūnai apsigyvena vis naujesnėse vandenynų teritorijose. Paskui juos atkeliauja kiti bestuburiai ir lėtūnai mintantys grobuonys. Tokiu būdu vandens meškučių dėka tuščiose vandenynų gelmėse suklesti gyvybė.
Nepakeliamas karštis, stingdantis šaltis, vakuumas, viršslėgis, radiacija, sausra – iš viso to lėtūnai tiesiog juokiasi. Daugybę kartų šie organizmai įrodė, jog jie nėra tik putlūs, mieli meškiukai. Lėtūnai – tai supergyvūnai, iš kurių žmonėms teks dar daug ko išmokti.
Šiandien sintetinė biologija pranoksta Hario Poterio burtus. Nauja gyvybės mokslų šaka – sintetinė biologija – gimusi iš biologijos, medicinos, chemijos, fizikos, inžinerijos ir matematikos sąjungos – leidžia susintetinti ir užvaldyti pagrindines gyvų būtybių dalis, o kartu šitaip kurti vis sudėtingesnes molekulines mašinas. Negana to, jau šiandien visiškai realus atrodo dirbtinės gyvybės sukūrimas „nuo nulio“.
Nors sintetinė biologija gyvuoja tik kiek daugiau nei dešimtmetį, jau dabar akivaizdu, kad ji visiškai pakeis mūsų ateitį. Mokslas ilgą laiką tyrė pasaulį, mėgindamas suprasti jame vykstančius natūralius procesus ir išskirti juos valdančius dėsnius. Gamtą sudaranti medžiaga buvo suprantama kaip pasyvi ir inertiška. Naujoji disciplina leidžia ne tik aprašyti materiją, bet ir ją paveikti. Vadinasi, įsiskverbti ir ją kurti iš naujo. Dažnai sintetinės biologijos mokslininkai pasitelkia žinomo fiziko Richard Feynman’o citatą „Nesuprantu to, ko negaliu sukurti“ (angl. What I cannot create, I do not understand). Jau šiandien atsiskleidžia nuostabios galimybės ją pritaikyti išrandant naujus priešvėžinius vaistus, alternatyvias kuro rūšis, kovojant su maliariją platinančiais uodais ar išvedant tokias vaisių ir daržovių rūšis, kurių nebereikėtų tręšti cheminėmis trąšomis.
O kaip su naujo žmogaus kūrimu? Pagal evoliucijos teoriją, bet koks pokytis organizme vyksta per DNR, kuri pasitarnauja kaip informacijos saugojimo ir perdavimo mechanizmas. Tačiau žmogaus evoliucija nėra natūrali, ją sąlygoja kultūra, visuomenė ir technologijos. Stephen Hawking’as yra pastebėjęs, kad žmonės, palyginti su kitais gyvūnais, yra kitoje evoliucinio vystymosi fazėje, nes gyvena aplinkoje, kurią valdo ne tik kiti žmonės, bet ir raštas, telekomunikacijos ar dirbtinis intelektas. Visa tai sukuria pagreitinimo efektą – pokyčiai žmonių pasaulyje vyksta neįtikėtinu tempu. Tuo tarpu gamtoje evoliucija yra labai lėta – prireikė milijonų metų, kol iš beždžionžmogio išsivystė žmogus.
Todėl distopiškas, PGD ir eugenikos valdomas „Gatakos“ pasaulis yra realesnis nei atrodo. 2018 m. lapkričio mėnesį pasirodė žinia, kad kinų profesorius He Jiankui modifikavo pasaulį išvydusių kūdikių DNR tam, kad jie nepaveldėtų ŽIV. Tai sukėlė ugningą ekspertų visame pasaulyje reakciją – baiminamasi, kad įvykdyti genetiniai pokyčiai neatstatomai paveiks būsimas kartas. Tai, kad biologija tampa atvira kūrybai ir vaizduotei, nėra jokių abejonių. Tačiau klausimas, ką ir kaip kursime – gatves apšviečiančius medžius, parmezano skonio baklažanus ar tobulus žmones – lieka atviras.
Panagrinėk biologijos prisotintą dizainą.
Jei susidomėjai ir norėtum sužinoti apie sintetinę biologiją daugiau, rekomenduojame žiūrėti šiuos filmus – „Blade runner 2049″, 2017 m. ir „Annihiliation“, 2018 m.
Vilniaus universiteto prof. Virginijus Šikšnys yra vienas iš tų, kurie atrado pačią svarbiausią sintetinės biologijos inovaciją – ląstelių CRISPR-Cas9 technologiją, suteikiančią galimybę greitai pakeisti norimą DNR seką. Šios molekulinės genų žirklės pasitelkia trumpą RNR molekulę ir gali perkirpti bet kurią žmogaus genomo vietą.
Atradimas, kad galime karpyti ir vėl jungti DNR, sukėlė tikrą mokslinę sensaciją, nes per kelerius metus iš sunkiai ištariamo bakterijos mechanizmo pavadinimo tai virto technologija, kuri, kaip tikimasi, pakeis visą biotechnologijos mokslą. Cas9 molekulinės genų žirklės, naudojant trumpą RNR molekulę, gali būti užprogramuotos perkirpti faktiškai bet kurią žmogaus genomo vietą. Tai leidžia tarsi pieštuku ir trintuku redaguoti informaciją, įrašytą žmogaus ląstelių genominėje DNR.
Bakterijų gyvenamojoje aplinkoje yra labai daug bakteriofagų, kartais net 10 kartų daugiau nei pačių bakterijų. Todėl, kad išgyventų tokioje nedraugiškoje aplinkoje, bakterijos turi visą laiką kurti išradingus išgyvenimo būdus. Bakterijos ląstelę galima palyginti su viduramžių pilimi, kuri būdavo apsaugota įvairiais įtvirtinimais ir apsauginiais grioviais. Kiekviena bakterijos ląstelė turi bent kelis apsaugos mechanizmus, kurie neleidžia virusui prisitvirtinti ir išvirkšti DNR, ar sukarpo patekusią viruso DNR.
Pažymėtina, kad metodas buvo atrastas ištyrus bakterijų savigynos procesus. Pastebėta, kad bakterijos, siekdamos įsidėmėti virusą užpuoliką, paima mažą viruso DNR gabalėlį ir įsirašo į savo atmintį – t. y., patalpina šį fragmentą į savo genominę DNR. Tai jai leidžia atpažinti virusą, kai jis pasirodo dar kartą.
CRISPR-Cas technologija atskleidžia, kad kūrybingumo galime atrasti ne tik menininkų praktikose, bet ir mus supančioje gamtoje. Bakterijos irgi moka kurti ir netgi gali to išmokyti mus. Išradingas veikimas prasideda tada, vos tik imame tai suprasti.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto baltymų kristalografė, antreprenerystės ir kūrybiškumo veiklų skatinimo iniciatorė dr. Giedrė Tamulaitienė kalba apie kūrybingumą gyvybės moksluose.
Planeta, kurią vadiname savo namais, šiandien grasina potvyniais, sausromis, išnykimu ir katastrofomis. Ji nepaiso mūsų ateities planų ir neatsižvelgia į žmogiškuosius interesus.
Ji elgiasi kaip Gaja – kerštinga Žemės deivė. Tuo pačiu graikų mitologijos vardu įkūnijama ir mokslinė teorija, kurią dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė ir ištobulino britų chemikas Jamesas Lovelockas ir amerikiečių mikrobiologė Lynn Margulis. Jie mūsų planetą suvokė kaip savireguliacinę sistemą – tarpusavyje susijusių ryšių tinklą, kurio dėka bendradarbiauja gyvoji ir negyvoji gamta. Taigi, kas šiandien yra Gaja? Pykčio ir atpildo trokštanti galia, ar gyvybės balansą palaikančios planetos vardas?
Laidos svečiai: muzikos kūrėjas, poetas, publicistas Žygimantas Kudirka, Vilniaus universiteto, Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov.
Dar nuo pradinuko suolo mūsų klausinėja – kaip atrodys ateitis. Kasdien mėginame nuspėti, koks bus oras ar draugų reakcija nusikirpus plaukus. Žinios mirga ekonominio augimo ar elektros kainų prognozėmis. Kiek rečiau susimąstome – kokį priverstinį pokytį išgyvens Kinijos gyventojai prasidėjus Amazonės miškų dykumėjimo procesui. Arba – kaip ateityje keisis mokyklos samprata bei funkcija. Daugeliu atveju atsakymų nesuteiks net ilgamečiai ir jautrūs apmąstymai. Tad, jeigu ateitį valdo neapibrėžtumas, gal ją gali paaiškinti atsitiktinumų teorija?
Laidos aiškiaregiai: menininkas Robertas Narkus, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrej Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Lilija Duoblienė.
Ilgus metus žmogus gamtą regėjo kaip savo naudos ir dominavimo sferą. Norėdamas išryškinti savąją svarbą, homo sapiens pats save įvardijo ypatingu gyvūnu.
Šiandien palengva imama suvokti, kad ir kiti gyvūnai gali būti ne menkiau svarbūs. Ir ne tik dėl to, kokius vaidmenis jie užima ekosistemų pusiausvyroje. Dažnu atveju gyvūnai slepia niuansuotą pasaulį, kurį dar menkai pažįstame. Jie turi jausmus, sąmonę, jaučia skausmą ir įvairias emocijas. Galbūt todėl šiandien gyvūnų teisės ir aplinkodairos etika įgauna vis svarbesnį vaidmenį.
Tačiau ar tikrai gerai suprantame kitus gyvūnus? Ar jau išmokome jų nepaversti žmogiško pasaulio padarais? Ir kokie pavojai iškyla, kai mėginame pernelyg artimai su jais susibičiuliauti arba pernelyg karštligiškai juos apsaugoti?
Laidos svečiai: menininkė Aurelija Maknytė, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkas – filosofas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto mokslininkė – filosofė Renata Bikauskaitė.
Venecijos kanalų dugne augančios jūržolės galėtų būti puikus patiekalas ant mūsų stalo. Vis dėlto, iš rytų atkeliavę augalai siūlo mainus, kurių negalima įgyvendinti. Šį procesą seka Venecijos bienalėje Lietuvą atstovavęs menininkas Robertas Narkus.
Jo įkvėpti svarstome apie simbiozę – mokėjimą gyventi ir būti kartu. Šio bendrabūvio gausu įvairiausiose gamtinėse sistemose. Kaip ir kodėl vyksta nebylūs susitarimai tarp žuvų ir koralų, grybų ir augalų. Kaip jie sugyvena – vykdo simbiozę? Ir kaip šiam procesui padeda arba trukdo žmogus?
Laidos svečiai: menininkas Robertas Narkus, menininkė, architektė Aistė Ambrazevičiūtė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė – entomologė Rasa Bernotienė, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto mokslininkas – ekologas Alius Ulevičius, Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro mokslininkė – mikologė Tatjana Arslanova.
Vanduo dažnai siejamas su gyvybės pradžia ir pabaiga. Šis elementas tampa nesuskaičiuojamos galybės organizmų namais, jis keičia geografinį Žemės portretą ir net jungia dinozaurą su žmogumi.
Karštligiškai bandome jį atrasti kitose Saulės sistemos planetose, tačiau vis dar nežinome kas gyvena giliausiose Žemės įdubose. O ar dažnai susimąstome apie kasdienę vandens reikšmę? Kiek jo nešiojame ne tik savyje, bet ir ant savęs? Kiek pripildytų vonių reikia pagaminti vieną gabalėlį šokolado? Ir koks vandens kaip terapeuto vaidmuo?
Apie vandens fenomeną pasakoja: menininkė tapytoja Auksė Miliukaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Simonas Šabanovas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov.
Ko gero, intuicija – tai vienas iš nedaugelio žmogaus pranašumų dirbtinio intelekto keliamų iššūkių akivaizdoje. Vis dėlto, dažnai interpretuojama kaip analitinio mąstymo priešybė, ši alternatyvaus žinojimo forma nesulaukia tinkamo dėmesio.
Kita vertus, mūsų medžiais laipiojantys giminaičiai vis dar išlaikė puikiai ištobulintą savo nuojautos instrumentą ir geba juo kliautis būtent tada, kai iškyla egzistencinės grėsmės. Taigi, kaip šiandien suprasti intuiciją? Kuo ji ypatinga menininkams, filosofams ar mokslininkams? Ir kuo čia dėtos bakterijos?
Į klausimą atsako: menininkas Robertas Narkus, skulptorius, meno pedagogas bei inžinierius Tomas Martišauskis, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė Urtė Neniškytė.
Per itin trumpą laiką homo sapiens įleido savo šaknis į planetos dirvą taip giliai, kad jo veiklai ir statusui įvardinti buvo pasiūlytas naujas geologinės epochos pavadinimas. Antropocenas, dar žinomas kaip žmogaus veiklos epocha, mums leidžia pasijusti ypatingais ir svarbiausiais planetos veikėjais. Kita vertus, vis dar prastai įsisąmoniname, kad Žemės resursai nėra neišsemiami, o pažaboję vandenį, orą bei žemę pradėjome keisti gamtinius procesus nesugrąžinama linkme.
Taigi, ar gerai suprantame pasaulį, kurį keičiame savo gyvenimu? Kokios jame iškyla atsakomybės ir būtinybės? Kitaip tariant – kam įpareigoja dviprasmiškas antropoceno vardas?
Į šį klausimą atsako: menininkai, architektai, teoretikai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas Andrėj Spiridonov, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkė Sandra Kairė.
Kai galvojame apie namus, dažniausiai įsivaizduojame mums gerai pažįstamą aplinką: patogią lovą, mėgstamiausią fotelį, valgomąjį stalą ir prie jo vakarieniaujančius namų gyventojus bei jų svečius. Vis tik namai gali būti neįprasčiausių formų ir pavidalų – besienės ir belangės medžių lajos ar šaldytuve per ilgai užsibuvęs jogurto indelis, kartais net mes patys galime tapti mobilia gyvenviete.
Laidos svečiai: menininkas Mindaugas Gapševičius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas Aurimas Švedas, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė – entomologė Rasa Bernotienė.
Kas galėtų pagalvoti, kad menas gali būti ir sąmoningas ir netgi skanus? Būtent taip nutinka, kai sintetinės biologijos, dirbtinio intelekto bei dueto Pakui Hardware vaizduotės dėka, keičiamas meno pasaulis.
Kerpėmis apaugusi ne vien Trakų pilis: eksperimentinė architektė ir skaitmeninio meno kūrėja Aistė Ambrazevičiūtė pristatys gamtos iliuzijų įkvėptus savo kūrinius. Susipažinkite su tuo, kas ne visada regima plika akimi.
Kartais mažiau yra daugiau – ypač kai kalbame apie miško etiketą. Ar gali būti, kad vertingiausius miškus išsaugotume nepajudindami nė piršto? Mintimis dalinasi filmo „Sengirė” autorius Mindaugas Survila.
Susipažinkite su Mindaugu Gapševičiumi, naujųjų medijų ir tarpdisciplinio meno kūrėju, kuris sužadins jūsų apetitą (ne tik mokslui)! Šios pamokos meniu – jogurtas, beieškant meilės, bei sriuba, skirta pamaitinti bakterijas.
Daugiau apie Mindaugo naująjį projektą – „Alt lab“ pradžiamokslį rasi čia.
Ar kada susimąstėte, kad tai, ką regime gamtoje, nėra tikra? Galbūt tai – tik žmogaus vaizduotės padarinys? Pasiklysti šios pamokos žinių ir idėjų tankmėje neleis architektai, kuratoriai Jurga Daubaraitė bei Jonas Žukauskas.
Pažvelkime į pasaulį kitaip – iš paukščio skrydžio – kartu su filmo „Rūgštus Miškas” kūrėja Rugile Barzdžiukaite. Tik atkreipkite dėmesį – gal jau dabar esame stebimi?
Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas, kuriantis ekokritinį ir socialiai orientuotą meną, šįkart kviečia pabraidyti po pelkes. Užsukite į prisotintą paslapčių pelkių pasaulį – tik nepamirškite botų!
Pažaisti „Pelkių žaidimą“ patys galite čia.
Kas, jei mes turime visai ne 5 jusles, o visas 6 – t. y. mums paklūsta dar ir intuicija? Kaip naudotis šiuo 6-ojo pojūčio instrumentu nagrinėjame su meno inžinieriumi Tomu Martišauskiu.
Menininkė Aurelija pati save vadina „žmogumi – lesinėtoju“, kurį domina viskas, net iš pažiūros ne itin reikšmingos smulkmenos. Galų gale skirtingos istorijos, sendaikčiuose atrasti svetimų žmonių daiktai, ypač gamtos elementai susiklijuoja į vieną mozaiką ir tampa darnia, visą apimančia parodos ar instaliacijos tema. Kaip Aurelijai pavyksta atrasti sąsajas ir semtis įkvėpimo iš daiktų bei reiškinių, kuriuos sutinkame kasdien?
Žmonių misijos į Marsą – nebe fantastinio romano scenarijus, o realus šiandienos mokslininkų bei verslininkų ketinimas. Tačiau kokie sunkumai mums iki šiol neleidžia nužengti į Marsą? Ar yra daugiau priežasčių, dėl kurių apleistume Žemę, – apart mūsų neišsemiamo smalsumo? Ar kilsime iki išsvajotųjų aukštybių, o gal liksime supančioti moralinių nesutarimų?
Pitagoro garsiosios muzikinės visatos teorijos atgarsiai skamba ir mūsų dienomis. Ne veltui – vis labiau įsitikiname, jog muzika suteikia mums išskirtinius pasaulio bei savęs pažinumo įrankius. Ar esame pasiruošę įsiklausyti?
Prieš migrantams įkuriant Jungtinių Valstijų „tautos katilą“, tą jie pirmiausia padarė Europos žemyne. Žmonės klajojo, keliavo ir kėlėsi svetur nuo neatmenamų laikų. Kaip ši nepastovumo būsena pakeitė žmonijos genetiką ir identitetą? Ką mums reiškia sąvokos „svetimas“ ir „savas“?
Viso pasaulio ekologiniai aktyvistai suskubo teikti pasiūlymą: masyvus plastiko atliekų kalnas viduryje Ramiojo vandenyno turėtų būti oficialiai priimtas į Jungtinių Tautų šalių būrį. Užsidegimas slypi ne tik galimybėj turėti oficialų pasą, vėliavą ar valiutą – šia iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į katastrofiškai beaugančią vandenynų taršos problemą. Ar tapsmas šiukšlių salos piliečių padėtų išspręsti šį aplinkosauginį galvosūkį?
Žaidimai nori nenori atsiranda kiekvieno augančio organizmo kasdienybėje. Mes žaidžiame vieni, kviečiame kitus ir buriamės į grupes, norėdami gerai praleisti laiką. Mes patys kuriame žaidimus ir perrašome taisykles.
Tačiau žaidimai turi galią kurti ir mus pačius: keisti mūsų elgesį, emocijas, suvokimą ir standartus. Tai kuri pusė laimi?
Virusai tapo ne tik nematomu organizmu, bet netikėtai ir visa aprėpiančia pastarųjų dienų aktualija. Virusas – tai priešas, visi spėjome įsitikinti savo patirtimi. Bet ar stebėjome įvykius pakankamai atidžiai? Galbūt pamiršome, jog virusai ne tik griauna, bet ir pastūmėja mus kurti?
Ar senovės graikų palikimas – demokratija – iš tiesų geriausia valdymo forma? XXI a. neišvengiamai asocijuojamas su demokratijos pergale, tačiau jei tai tiesa, kaip paaiškinsime tokį platų spektrą išlikusių valdžios rūšių visame pasaulyje? O ar tu sugebėtum įkurti tobulą valstybę?
Bangladešas tapo pirmąja valstybe, suteikusia visoms upėms teisinį statusą, prilygstantį žmonėms. Nuo šiol, upės teisme bus laikomos lygiavertėmis gyvomis būtybėmis. Tačiau kas nutiktų, jei jau ryt upė būtų priversta apsiginti bet kuriame kitame teisme?
Kūrybos ekspertai nuo seniausių laikų buvo menininkai. Tačiau šiandien šios temos griebiasi psichologai, neuromokslininkai ir edukologai. Ar galime kūrybingumą tirti moksliškai? Ar jį įmanoma pamatuoti? Ir amžinas klausimas – ar genijais gimstama ar tampama?
Ilgą laiką buvome pratę žmonių pasaulį laikyti išskirtiniu ir tarsi atsietu nuo gamtos. Tačiau šiandien – žvelgdami į miškus, pelkes ir okeanus – matome daugybę mus siejančių ryšių. Ko galime išmokti iš ekosistemų? Kaip galime geriau jas pažinti? Ar jos gali atverti naujus žmogaus supratimo būdus?
Vilniaus universitetas
© 2024 Kūrybingumo mokykla. Visos teisės saugomos.
